Šviesiaplaukė garbanė, kurios privati akupunktūros klinika stebėtinai išpopuliarėjo Kalifornijoje (JAV), Los Andželo mieste, yra Birutė Pociūnas, lietuvė medikė.

Holivudo pašonėje gyvenanti buvusi kaunietė ką tik elektroniniu paštu atsiuntė linksmą laišką: „Šiandien visa Amerika stebi superfutbolą, mano vyras – taip pat, per televizorių toks garsas, kad ausys gali tuoj sprogti. Diena be galo graži, lauke 28 laipsniai šilumos, dirbau lauke, persodinau savo kaktusinius augalus, jie – mano hobis.“

Ši moteris tvirtai įsitikinusi: niekada nereikia bijoti keisti savo gyvenimo. Net didžiausios dvasinės ir finansinės krizės tėra tamsa prieš aušrą tam, kuris neleidžia sunkumams savęs sugniuždyti ir neužkerta kelio naujoms galimybėms.

Liūdesys, nusivylimas ir depresija

Lietuvoje B.Pociūnas, tuomet vadinusis kita, buvusio savo vyro pavarde, dirbo gydytoja ginekologe, iš pradžių dešimt metų – Anykščiuose, paskui laukė klinikinė ordinatūra Kaune.

„Į Anykščius nebegrįžau, nes išsiskyriau su vyru“, – moteris pasakoja apie krizę, ištikusią šeimyninį gyvenimą, ir jos atomazgą. Ji pasiliko dirbti Kaune. Jau be vyro, be buvusios šeimos idilės, kurią galutinai išsklaidė skyrybų procesas.

B.Pociūnas prisipažįsta: „Kaip ir dauguma Lietuvoje, svajojau apie geresnį gyvenimą, finansinę nepriklausomybę, tik niekaip nebuvo lemta to pasiekti.“

Tačiau likimas, ko gero, nutarė ištiesti moteriai šiaudą. „Susiklostė taip, – prisimena ji, – kad mano draugė Dangyra, gyvenanti Kanadoje, pakvietė pas save, kad galėčiau pabandyti laimę ten, Monrealyje. Bet kai nemoki kalbos, susirasti darbą svetur labai sunku. Aš nemokėjau angliškai.“

Prieš penkiolika metų pirmą kartą gyvenime atsidūrusiai Kanadoje lietuvei ši šalis nepasirodė svetinga. Tiksliau, ji neturėjo galimybės pasibelsti į reikiamas duris. Nepažįstamame krašte be galimybės susikalbėti Birutė jautėsi svetima ir niekam nereikalinga.

„Kritau į depresiją. Po dviejų mėnesių jau supratau, kad noriu grįžti namo, į Lietuvą, kur manęs laukė mama su 15 metų sūnumi. Buvo labai liūdna, nors draugė tikrai stengėsi man padėti.“, – prisimena B.Pociūnas.

Reisas į laimę

Tuo metu, kai moteris rengėsi krautis lagaminus sugrįžimui į Lietuvą, Jungtinėse Valstijose, Los Andžele, viešėjo jos sesuo. „Ji, sužinojusi apie mano nepasisekusią kelionę į Kanadą, pakvietė atvykti į Kaliforniją, – pasakoja Birutė. – Sesuo surado man darbą – prižiūrėti vėžiu sergančią Amerikos lietuvę.“

Slaugytojos darbas medikės neišgąsdino. Kai Kanadoje iš antro karto gavo vizą į JAV, moteris pamanė, kad tai – geras ženklas. Amerika ją įsileido.

Skrydį iš Kanados į JAV Birutė labai gerai prisimena. Netikėtai ją užplūdo viltis, tarsi pranašaujanti, kad viskas bus gerai. Bet medikė nežinojo, net nesitikėjo, kad šis skrydis taip radikaliai pakeis visą jos gyvenimą.

„Kaip dabar prisimenu – vėlų šeštadienio vakarą didžiulis Boeingas, kuriuo skridau aš, nusileido Los Andželo oro uoste, – kalba ji. – Lėktuve, žvelgdama pro iliuminatorių į didžiulį mėnulį, klausiau savęs: kur aš keliauju, koks likimas manęs laukia? Ir staiga užplūdo kažkokia nenusakomai gera nuotaika. Pajutau, kad viskas man bus gerai. Kad manęs laukia kažkas džiugaus, kad nutiks kažkas nepaprasto. Netikėtai pasijutau tarsi gimusi iš naujo.“

Pažiro lemties staigmenos

Ar taip būna tik holivudinėse romantinėse istorijose? Kai nevilties, ašarų, netikrumo, sudužusių vilčių išsekinta herojė pagaliau sutinka savąjį princą ant balto žirgo? Birutei nutiko kaip tik taip.

„Po dviejų mėnesių susipažinau su žmogumi, kuris pakeitė visą mano gyvenimą. – pasakoja ji. – Nors nemokėjau anglų kalbos, mes su Styvu kažkaip susikalbėjome. Jis nepaprastai šiltas žmogus. Ir dabar, nors nemoka lietuviškai, Styvas kažkokiu nenusakomu būdu puikiai bendrauja su visais mano draugais, atvykstančiais iš Lietuvos.“

Netrukus Birutė pradėjo mokytis anglų kalbos. „Išmokti angliškai buvo svarbiausias uždavinys, į kurį kibau visomis jėgomis“, – sako ji.

Styvas jai nupirko automobilį, kad galėtų kasdien važinėti į anglų kalbos pamokas. Birutė gavo JAV studento vizą. „O po metų ištekėjau“, – paprastai sako ji.

Praėjo beveik dveji metai, kol B.Pociūnas gavo žaliąją Jungtinių Valstijų kortelę. „Ir tik tada, – kalba moteris, – 1997-aisiais, sugrįžau į Lietuvą. Po pustrečių metų ilgesio apkabinau mamą ir sūnų. Po mėnesio atvyko ir mano vyras.“

Amerikiečio Styvo pavardė Pociūnas byloja apie lietuviškas šaknis. Išties – paaiškėjo, kad S.Pociūno proseneliai kilę iš Lietuvos.

Gydė Izraelio grožio karalienę

Parvykus į naujuosius savo namus Los Andžele B.Pociūnas pradėjo mokytis Rytų medicinos. „Mane visą laiką domino Rytų filosofija, ir kaip tik dabar turėjau galimybę ją studijuoti, – kalba Birutė. – Mokiausi ir akupunktūros – gydymo adatomis paslapčių. Buvo tikrai nelengva, ypač kiniški terminai. Studijas baigiau per dvejus metus. 2000-aisiais gavau du diplomus – ir Kalifornijos, ir nacionalinį – Jungtinių Valstijų.“

„Esu labai patenkinta naująja savo specialybe“, – sako medikė, kardinaliai pakeitusi specializaciją. Ginekologė, tapusi akupunktūros žinove, savo ir vyro namuose įsirengė nuosavą kliniką. Ji niekada nebūna tuščia.

„Pacientų – daugybė, – kalba B.Pociūnas apie reiškinį, kuris jos nebestebina. – Amerikoje vis daugiau žmonių atsigręžia į senąją, čia vadinama tradicine, Rytų mediciną, homeopatiją, natūropatiją.“

Garsas apie jos kliniką pasiekia ne tik Amerikos valstijas, bet ir kur kas atokesnes šalis. „Žmonės vieni kitiems rekomenduoja mano kliniką, – paaiškina Kalifornijoje šaknis įleidusi lietuvė. – Pacientai atvyksta iš įvairių šalių – Didžiosios Britanijos, Vokietijos, labai daug – iš Izraelio. Ypač po to, kai sėkmingai gydžiau buvusią Izraelio grožio karalienę ir jos šeimą.“

Klinika greitai išpopuliarėjo

Mokslininkai, bedarbiai, studentai, padavėjai – jos pacientų socialinė padėtis labai įvairi. Bet paklausta, ar teko gydyti adatomis ką nors iš Holivudo žvaigždyno, B.Pociūnas atsisakė konkretizuoti. Tokios reklamos jai nereikia.

„Aktorių tarp mano pacientų yra, – tepasakė ji, – bet aš savo pacientų neskirstau pagal socialinę padėtį ir profesiją. Visi jie puikūs žmonės, su kai kuriais susibičiuliavome.“

Į lietuvę, kuri šiandien gali laisvai kalbėti angliškai, dažnai kreipiasi žmonės, turintys emocinių problemų – kamuojami nerimo, depresijos. Tokių Amerikoje daug, ir tradicinė medicina, kaip ir nesuskaičiuojama psichoterapeutų armija, jų problemų nepajėgi išspręsti.

„Kiekvienas organas atsakingas už tam tikras emocijas – baimę, pyktį, liūdesį, abejones, net per didelį džiaugsmą, – aiškina B.Pociūnas. – Akupunktūros pagalba galima tai subalansuoti.“

„Labai domiuosi savo sritimi, – kalba medikė, įsigilinusi į visai kitokio gydymo, nei mokėsi Lietuvoje, specifiką ir filosofiją. – Lankau seminarus, daug skaitau – ne tik apie senovinius kinų, bet ir korėjiečių, japonų gydymo būdus. Akupunktūra – sudėtingas mokslas. Visoms jos paslaptims kelerių metų neužtenka.“

Namai, atviri svečiams

Ar jai patinka naujasis jos gyvenimas? Regis, labai. „Jaučiuosi tokia laiminga“, – sako B.Pociūnas. Kelią į Kaliforniją įveikė jos sūnus ir ne vienas bičiulis iš Lietuvos.

Birutės ir Styvo namai be galo svetingi. Juose vyksta ir amerikietiški, ir lietuviški, ir visiškai kosmopolitiški vakarėliai. B.Pociūnas nemėgsta pernelyg ilgai užsibūti prie viryklės, bet kartais, apsukusi Los Andželo lenkų parduotuvėles, turgų, prekybos centrą, ji užkaičia didžiulį puodą, troškina kopūstus su morkomis, verda parūkytas dešreles ir bulves. „Styvas ir visi mūsų bičiuliai dievina tokius lietuviškus pietus“, – juokiasi ji.

Ar Kalifornijos saulė, nuostabi gamta, ten surasta šeimyninė laimė ir būdas realizuoti save išdildė Lietuvos ilgesį? „Ne, – sako B.Pociūnas. – Tėvynę žmogus turi tik vieną. Mes su Styvu rengiamės vasarą geram mėnesiui atvykti į Lietuvą. Liko visai nedaug, laikas labai greitai bėga.“