Didelį ažiotažą bei netylančias politikų, menininkų ir daugelio visuomenės narių diskusijas dėl Žaliojo tilto skulptūrų abejingos nepaliko ir interneto sensacijos Monikos Šalčiūtės.

Už trijų savaičių, rugpjūčio 14 dieną, savo 22-ąjį gimtadienį švęsianti mergina labai aktyviai dirba ir pasisako socialiniuose tinkluose. Šį karta Monika nebuvo abejinga ir skulptūrų nukėlimui.

Savo požiūrį į prieštaringai vertinamą sovietų palikimą ji išdėstė "Facebook" profilio paskyroje: „O man visai patiko tos skulptūros... Man jos primena savaitgalio rytus, kai pro jas eidavau į muzikos mokyklą. Mano tokie atsiminimai. Kiekvienas matome tai, ką norime matyti. Norime matome skausmą, norime matome gražius dalykus. Skausmas ir kiti jausmai niekur nedings, dingus daiktams – apčiuopiamiems dalykams. Jeigu nugriaunama tokiu tikslu, kas primena ir simbolizuoja sovietmetį, tai galite nugriauti pusę sovietmečiu pastatyto Vilniaus: Seimą, Lukiškių aikštę, o pasilikti „Akropolius“, „Ozus“ ir tą baisų kanalizacijos vamzdį, vadinamą menu, šalia Žaliojo tilto. Kodėl niekas mūsų neklausia, ko mes norime, kada ateis laikas mūsų norams?

Šalis nėra valdžios, ji – žmonių. Jeigu žmogus tyli, tai dar nereiškia, kad pritaria daromiems veiksmams. Pašalinant skulptūras buvo taikoma prielaida, jog jos kelia pavojų žmogaus saugumui dėl susidėvėjimo. Geriau būtų pasirūpinta dėl senamiesčio namų balkonų, kurie byra žmonėms ant galvų, gyvenamųjų namų rajonų saugumu, kuriems yra būtina renovacija. Daug namų yra avarinės būklės, kur tikrai keliama grėsmė žmogaus gyvybei. Skulptūrų nuėmimui pinigų yra, jų renovacijoms – ne. Gerai (įdomūs „žaidimukai“). Nebėkim nuo savo istorijos (ji niekur nedings), dėl jos esame tuo, kuo esame dabar – stiprūs. P.S. Nieko nenoriu įžeisti, neinterpretuokit manęs klaidingai, sakau savo nuomonę, kaip kiekvienas pilietis, kuris turi teisę ją išsakyti. Priimti ar atmesti – jūsų pasirinkimo teisė. Tikiuosi, Žaliasis tiltas bus papuoštas kažkuo kitu, kas bus priimtina visiems“.