Garsintojo tikslas yra įgarsinti filmą taip, kad nesigirdėtų kalbančiojo balso, mano filmų įgarsintojas ir LRT TELEVIZIJOS žinių vedėjas Marijus Žiedas. Pasak diktoriaus, jei žiūrovas, žiūrėdamas filmą, neatpažįsta jo balso, vadinasi, savo darbą jis atliko gerai.

„Jei žiūrovas pasižiūri filmą ir, tik pabaigoje išgirdęs, kad filmą garsino M. Žiedas, sako – o, čia jis garsino, tai yra didžiausias įvertinimas man. Vadinasi, aš netrukdžiau žiūrovui žiūrėti filmo“, – LRT OPUS laidoje „Dienos pulsas“ teigia M. Žiedas.

Jis atskleidžia savo sėkmingo darbo paslaptį – tiek įgarsinant filmus, tiek dirbant tiesioginiame eteryje. Tai – ramybė ir atsipalaidavimas. Suvaldyti stresą, pašnekovo teigimu, be kita ko, padėjo ir baigtos filosofijos bakalauro studijos.

– Ar pats suprantate, koks Jūsų balsas yra šaunus?

– Kad jau taip sakote… Na, iš tikrųjų niekada nemaniau, kad tai yra mano nuopelnas. Geriausiu atveju būtų galima dėkoti mano tėvams, kad štai toks gimiau, kad toks – mano balsas. […]

Žinoma, buvo laikas, kai pradėjau suprasti, kad kai kam tas balsas visai patinka, kad jis galėtų žmonėms atnešti džiaugsmo. Tada ateina momentas, kai pagalvoji – gal su tuo balsu galima kažką padaryti. Gal net gyvenime galima jį kažkaip eksploatuoti, kad tai būtų naudinga visuomenei.

– Jei turėtumėte galimybę patobulinti savo balsą, ką jame patobulintumėte?

– Dėl balso – nežinau. Tai yra skonio reikalas. Vieniems jis patinka, bet galima surasti lygiai tiek pat žmonių ar net daugiau, kuriems šis balsas nepatinka. Yra tokių, kurie atidaro šaldytuvą ir sako: „Jo balsas – net šaldytuve.“ Na, tai – pusiau juokas.

Bet iš tikrųjų niekada neturėjau tokio tikslo, kad žmonės labai pamėgtų mano balsą. Tiesiog visada manydavau, kad, jei tas balsas patinka žmonėms, jei jis jiems suteikia malonumą, klausant įgarsintų filmų ar kitko, tai man yra didžiausias įvertinimas.

Visada maniau, kad tai ir turėtų būti atlygis už darbą. Jei kalbame apie filmų įgarsinimus, tai, jei žmonėms tai patinka, man tai yra didžiausia laimė. Jei padedu jiems maloniau žiūrėti filmą, tai nieko daugiau ir nereikia.

Taigi niekada neakcentavau to balso ypatingumo, bet buvo momentas, kai supratau, kad kažkam jis patinka.

– Koks apskritai Jūsų požiūris į žmogaus balsą?

– [...] Man tai kažkuria prasme yra įrankis. Tai yra darbo priemonė. Tai yra dalykas, kuriuo save išreiškiu visuomenei. Gal tai skamba labai pakylėtai. Na, mes kiekvienas išreiškiame save balsu (žinoma, tie, kas jį turi).

Labiau akcentuočiau tai, kas prisideda prie bendros gerovės. Na, ir aš kažkuo prisidedu prie visuomenės, plačiąja prasme – prie žmonijos.[…] Jei norime, kad ji būtų geresnė, kiekvienas darome kažką gero, prisidedame, ir to gėrio vis daugėja. Vienas iš tų prisidėjimo būdų ir yra balsas.

– Na, bet tą balsą reikia prižiūrėti, saugoti ir pan.?

– Taip, galėčiau sutikti, bet tada jau reikėtų kalbėti apie tai, ką, pavyzdžiui, aš darau. Niekada jo netobulinau. Nors ne, gal ir galima pasakyti, kad tobulinau, bet tai tiesiog buvo darbo patirtis.

Garsinti filmus pradėjau 1997 m. Suprantu, kad pirmi mano darbai buvo baisūs, nes visiškai nemokėjau to daryti. Tai, kad turėjau pradmenis (na tas balsas yra gal šiek tiek žemesnis, gal jo tembras yra malonus), nereiškia, kad moku tą darbą atlikti. Pirmi bandymai buvo tikrai sunkūs, baisūs. Tikiuosi, kad jie neišliko ir niekas jų neįdėjo į internetą.

Bet paskui pradedi galvoti, ką galėtum padaryti, kaip galėtum tą balsą pagerinti, kaip jis galėtų skambėti geriau. Galbūt darai kažkokias klaidas, galbūt kažką reikėtų pakeisti? Po truputėlį, bandant, klaidų metodu pradėjau stengtis balsą žeminti, tiesiog jį atpalaiduoti, jo nekelti.

Tai – turbūt fiziologiniai dalykai: jei žmogus jaudinasi, skuba, jo balsas kyla, jis darosi aukštesnis. Jei bijai, esi susijaudinęs ir nori kažką labai reikšmingo pasakyti, tai balsas tampa vis aukštesnis. Tai – ne išeitis, ar ne?

Taigi tie pirmi įgarsinimai ir buvo tokie. Viena vertus, tai buvo serialas, kuris buvo gana greitas, daug teksto, jį reikėjo suspėti pasakyti per trumpą laikotarpį. […] Tada tiesiog labai skubi, viskas kyla, o sykiu – ir stresas. Tada supratau, kad reikia atsipalaiduoti.

– Žodžiu, Jūsų paslaptis yra ramybė ir atsipalaidavimas?

– Manau, kad taip. Greičiausiai ši paslaptis yra apskritai visų žmonių, kurie dirba su balsu. Po to jau tu pradedi justi tą balsą, gali su juo žaisti, gali jį padaryti vienokį, kitokį, gali atrasti niuansų, gali perteikti spalvas, bet tai jau atsiranda su ta patirtimi.

Iš pradžių, suprantama, esi kaip kosmose, nesupranti, kas aplinkui vyksta, tau tiesiog pumpuoja adrenaliną ir tu kalbi. O paskui su laiku jau pradedi atrasti tą balsą, jį prisijaukini.

– Jūsų darbas kupinas streso: būnate tiesioginiame eteryje, pristatote svarbiausias dienos naujienas. Jei sakote, kad reikia būti atsipalaidavus, pajausti ramybę, tai kaip kovojate su stresu?

– Turbūt man labai man pagelbėjo tai, kad esu baigęs filosofijos studijas. Bet vėl į tai reikėtų žiūrėti labai giliai. Reikėtų apskritai žiūrėti į žmogaus pasaulėžiūrą, į tai, kaip jis supranta pasaulį, kaip jis jį mato, ką jaučia. Ar pasaulis visą laiką puola mane ir aš turiu gintis, ar pasaulis yra graži vieta, kurią norėčiau padaryti dar gražesnę? Tai priklauso nuo žmogaus. Tai – labai subjektyvūs dalykai. Kiekvienam turbūt yra skirtingai.

Jei jaudiniesi, mano nuomone, tai neprisideda prie bendro produkto. Žiūrovui tai visiškai neturėtų rūpėti. Jam neįdomu, kad tu jaudiniesi. Jam svarbu sužinoti naujienas, išgirsti filmo tekstą ar dar kažką. Tu nesi tas, kuris yra labai svarbus, kad dėl tavęs kažkas rūpintųsi. Jei nori, kad tavo darbas būtų gerai atliktas, tiesiog turi susiimti.

Kalbant apie televizijos tiesioginį eterį, pirmos tiesioginio eterio pamokos iš tikrųjų buvo dar 1999 m. Po pirmų bandymų supratau, kad tiesioginis eteris tuo ir yra žavingas, kad, jei kažką pasakei, jau nebesigražinsi. Negali pasakyti – stop, mes čia dabar iškirpsime, gal atsuksime atgal, pasakysime iš naujo. To nėra. Tai yra tiesioginis eteris. Jau ką pasakei, tas išskrido. Tu tiesiog turi su tuo gyventi.

Žinoma, gal po truputi pradedi daugiau save kontroliuoti, galvoti, ką sakai. Bet iš esmės tai yra toks akimirksnio dalykas. Kam tada jaudintis? Tu jau nieko nepakeisi. Jei tą jau pasakei, tai tada ir sukis, tęsk temą, pasakyk – gal čia ir be reikalo pasakiau ar pan. Supranti, kad yra ta akimirka ir tu joje gyveni. Kai tą supranti, nusiramini.

Žinoma, nereikia pliurpti nesąmonių. Bet faktas, kad, jei kažkas ne taip išėjo, tai tikrai nėra tragedija. Nereikia dėl to labai jaudintis ir kentėti, nes žiūrovui ar klausytojui neįdomu, kas verda tavo širdyje. Jam svarbu išgirsti, jam svarbu, kad suteiktum gerą nuotaiką, grotum gerą muziką, galbūt – suteiktum informaciją. […]

– Viename interviu sakėte, kad jaudinatės tik iki tiesioginio eterio.

– Taip, apie tai ir kalbėjau. Didžiausia baimė, didžiausias jaudulys yra to, kas dar neįvyko, ko dar nežinai, kas dar neatėjo. Kai tai ateina, kaip ir viskas.

Jei esi pasiruošęs tiesioginiam eteriui, tikrai nėra dėl ko jaudintis. Žinoma, būna streso. Būna tiesioginiai pokalbiai, kai kalbiesi su žmogumi ir nežinai, ką jis atsakys. Mums dabar kalbėtis nėra taip labai sudėtinga, nes kalbamės draugiškai, apie dalykus, kurie tiesiog mums ateina į galvą, bet žinių laidose taip nėra.

Žinių laidose turi užduoti klausimus, kurie yra svarbūs. Ir svarbūs ne tau, o svarbūs visuomenei – žiūrovas nori sužinoti. Na, tai – šiek tiek universalesni dalykai, todėl žinių formato pokalbis – sudėtingesnis. Tai visada jaudina, nes nežinai, ką žmogus atsakys, kaip jis sureaguos, kaip pasisuks pokalbis. Tai sukelia truputėlį nerimo. Bet visa kita – tiesiog dirbi.

– Jūsų šnekamoji kalba – be galo švari, taisyklinga. Kaip tai veikia?

– Kaip žmonės nešasi darbą į namus, taip ir aš nešuosi darbą į namus. Galima taip pasakyti. Tai – kažkuria prasme yra įprotis, kažkuria prasme – pareiga, nes vis tiek esu kažkiek žinomas žmogus, taigi žiūrovai ir klausytojai įsivaizduoja, kad visada turėčiau kalbėti labai taisyklingai.

Taip, žinoma, nėra. Manau, namie visi sau leidžiame kalbėti taip, kaip mums patogu, kaip išmokome vaikystės. Darome daugybę įvairiausių klaidų. Netgi man kažkas yra sakęs, kad garsusis Aldonas Pupkis savo mamai sakydavo ne „troleibùsas“, o „troleĩbusas“ tiesiog tam, kad ji ramiau gyventų, kad jai nebūtų tokio didelio streso, jei visą gyvenimą taip sakyti pripratusi. Žmonės – įpročio vergai. […]

Žinoma, nekalbu visiškai taisyklingai, nes tuomet jau reikėtų nuolat save kontroliuoti. O nuolat kontroliuoti – negali, tiesiog negali.

– Spėju, kad Jūsų kalba visą laiką nebuvo tokia taisyklinga.

– Taip. Iš tikrųjų turiu padėkoti savo darbui, kuris mane kažkuria prasme privertė taip kalbėti. Negaliu sakyti, kad tai buvo smurtas. Aš ir pats buvau motyvuotas tobulėti.

Prisimenu savo pirmuosius darbus, kai režisierius sustabdo ir sako – ne, tai reikia taip kirčiuoti. Aš suprantu – jei net garso režisierius žino, kaip reikia kirčiuoti, tai kodėl aš nežinau? Tada atsiverti žodyną ir matai, kad taip – iš tikrųjų. Atsverti dar ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą kartą… Tai mane kažkaip motyvavo. Jei jau dirbi savo darbą, turi jį dirbti gerai, turi domėtis, gilintis, o mano darbas ir buvo kalba.

Gaila, žinoma, kad tai labai dažnai keičiasi, nes aš manau, kad kalbininkai neturėtų, ką veikti, jei jie nuolat kažko nekeistų. Bet būna sudėtinga, kai mokaisi visą gyvenimą sakyti taisyklingai ir po to paaiškėja, kad jie nusprendė – kadangi dauguma žmonių sako „vaišìnti“, tai mes sakysime ne „váišinti“, o „vaišìnti“. Ir tenka vėl viską keisti. […]

– Ar dažnai prie Jūsų prisikabina Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK)?

– Anksčiau dažniau prisikabindavo. Pastaruoju metu kažkaip nieko negirdėjau. Nežinau, gal tai nereiškia, kad jie neprisikabina, gal ta informacija iki manęs nepriėjo. Bet aš niekada to nevadinau „prisikabinimu“, nes kiekviena kritika, kiekvienas patarimas, pataisymas vieną žmogų gali užgauti ir įžeisti, o kitą žmogų gali paskatinti pasidomėti ir tobulėti. Tai priskiriu save prie antrųjų. […]

– Kada Jūs aiškiai supratote, kad Jūsų gyvenimas, profesija bus Jūsų balsas?

– Labai sunku pasakyti. Jau dirbau ir garsintoju, ir „M-1 Plius“, tai kažkada tuomet atsirado tas supratimas, kad šioje srityje galiu kažką nuveikti. O, kai gali kažką nuveikti, tai ir tampa tavo gyvenimo keliu. […] Juk aš nieko daugiau nemoku – tik kalbėti. Tai ir kalbu.

– O ką sau maloniausio esate įgarsinęs?

– Šiaip esu jautrus žmogus. Man patinka geri filmai. […] Esu garsinęs Paulo Haggiso režisuotą filmą „Avarija“ (angl. „Crash“). Kai garsinau, buvo vieta, kur verkiau. Garsinu, bet verkiu. Aš negalėjau garsinti, nes balsas dreba ir t. t. Kokias 10–15 minučių negalėjau dirbti. […]

– Kokie yra svarbiausi įgarsinimo niuansai?

– Galbūt kiti garsintojai galvoja kitaip, bet, mano nuomone, svarbiausias mano, kaip garsintojo, tikslas, – kad žiūrovas negirdėtų mano balso. Gali skambėti keistai, bet esmė gi kokia – kad aš netrukdyčiau žiūrovui žiūrėti filmo.

Tai nėra radijo teatras, tai nėra mano, kaip skaitovo, konkursas, kur turėčiau parodyti visus savo sugebėjimus. Jei žiūrovas pasižiūri filmą ir, tik pabaigoje išgirdęs, kad filmą garsino M. Žiedas, sako – o, čia jis garsino, tai yra didžiausias įvertinimas man. Vadinasi, aš netrukdžiau žiūrovui žiūrėti filmo.

Būna kartais tokių variantų, kad truputėlį pervaidinama ir bandoma padaryti daugiau, nei pats filmas parodo. Žiūrovui nereikia papildomo kalbos vinguriavimo ar sustiprintų emocijų. Žiūrovas, žiūrėdamas filmą, emocijos „įsideda“ tiek, kiek jam reikia. […]

– Įdomu, o ko nesutiktumėte įgarsinti?

– Prieš daug metų nusistačiau, kad negarsinu politinės reklamos. Dabar apskritai negarsinu reklamos, nes, kaip „Panoramos“ vedėjas, žinių vedėjas, turiu būti objektyvus, nešališkas, neįsipareigojęs kažkokioms komercinėms struktūroms. Tai yra suprantama.

Tiesiog nenoriu savęs sieti su kažkokia politine jėga ar parama jai, nes žmonės žiūri labai paprastai – jie tave asocijuoja su tuo, kas įgarsinama, nesvarbu, kad tai įgarsinai tik todėl, kad toks tavo darbas.