Sunki skrandžiui, bet miela akiai mažų, nuolat besišypsančių žmonių šalis Tailandas yra nuostabi vieta atostogauti žvarbiu Europoje metu. Tai jau seniai suprato gausybė vokiečių, austrų, olandų ir net kai kurie mūsų tautiečiai. Nemažai svetimšalių jų šioje šalyje kasmet ne tik atostogauja po kelias savaites, bet ir apsigyvena keliems mėnesiams.

Ilgiausio vardo miestas

Kol Europoje tamsu ir šalta, Tailando karalystėje daglima mėgautis iki 30 laipsnių šiluma, kuri neatslūgsta ir naktį, palaukti, kol nušniokš tropinė liūtis, saugu mėgautis trumpam iš už debesų išlendančia saule.

Didžioji dauguma atvykėlių bent porą dienų praleidžia šalies sostinėje Bankoke.

Internetinė enciklopedija skelbia, kad Bankokas garsėja kaip miestas, turintis ilgiausią pavadinimą pasaulyje. Oficialus miesto vardas: Krung Thep Maha Nakhon Amon Rattanakosin Mahinthara Yuthaya Maha Dilok Phop Noppharat Ratchathani Burirom Udom Ratchaniwet Maha Sathan Amon Phiman Awatan Sathit Sakka Thattiya Witsanu Kam Prasit.

Pavadinimas kilęs iš sanskrito bei pali kalbų (turinčių labai daug bendra ir su lietuvių kalba) ir pažodiui reiškia "Angelų sostinė, didingasis miestas, amžinųjų nemirtingojo Indros brangakmenių, didingojo Indros nenugalimasis miestas, didingos šalies devyniais brangakmeniais apdovanota malonioji sostinė, turtingas didingiausiais karaliaus gyvenamais milžiniškais rūmais, nemirtingojo reinkarnacijos Dievo dangiškoji buveinė, Indros padovanota ir Višnukarmano ("visa kuriančio" Dievo) pastatyta".

Tai neapsakomo dydžio miestas, kurį žvilgsniu sunku aprėpti net per lėktuvo iliuminatorių.

Sakoma, kad niekas tiksliai nežino, kiek Bankoke gyvena žmonių – 9 ar 15 milijonų. Daugybė bankokiečių gyvena daugiabučiuose.

Nudažyti skirtingomis spalvomis būstai turi grotas ant langų bei balkonų. Nežinia, ar jos skirtos apsiginti nuo kažkokių gyvių, ar vagių.

Gatvėse pilna elektros stulpų, o ant jų – nesuvokiama daugybė elektros laidų.

Nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą galima upe kursuojančiais laiveliais, metro bei taksi. Už kelionę taksi galima sumokėti nuo kelių tūkstančių batų (kurių dešimt yra kiek mažiau nei vienas litas) iki kelių šimtų.

Viskas priklauso nuo to, ar taksi jums iškvies speciali tarnyba oro uoste, ar viešbučio darbuotojas, ar susistabdysite automobilį tiesiog gatvėje.

Motoroleris, traukiantis vežimaitį, arba tuktukas, labai patogus ir nebrangus važiuoti nedidelius atstumus.

Vietos moterys važinėja taksi paslaugas teikiančiais motoroleriais. Keleivės sėda vairuotojui už nugaros. Neteko matyti nė vienos šios transporto priemonės keleivės su šalmu.

Moterys labai dažnai sėdi šonu ir nė nesistengia įsikibti į vairuotoją ar kokios kilpos prie sėdynės.

Maloniausių šypsenų šalis

Tajų bendravimas – stulbinamai malonus. Atvykusiesiems iš šalies, kur nedažnai sveikinamasi net su savo laiptinės kaimynais, matyti nuolat besišypsančius, rankas lyg maldai sudėjusius ir besilabinančius bei dėkojančius tajus – labai neįprasta.

Tajai atrodo nuoširdžiai mandagūs ir net bandydami įbrukti prekes greitai nuleidžia kainą, dėkoja pirkėjui už kelias dešimtis batų tekainuojantį pirkinį.

Sutemus vaikštinėjant Bankoko gatvėmis galima susigundyti pasmalsauti, ką rodo primygtinai į kažkokį stalo teniso kamuoliuko šokinėjimo garsą primenantį pavadinimą šou viliojančios moterys. Nereikia jokių pastangų, jeigu ši tema praeivių nedomina.

Kur kas sunkiau išvengti vakarinio Bankoko gatvėse nepakeliamo tvaiko, kurį sudaro vištienos riebalų ir saldžiai aštrių prieskonių mišinys.

Gatvėje parduodamas maistas nevilioja, juo labiau kai pamatai čia pat ant žemės plastikiniuose dubenyse plaunamus indus ir tarp šiukšlių maišų zujančias žiurkes.

Bet dėl to kaltas šiltas ir drėgnas Tailando klimatas. Darbštūs tajai naktimis ištuština šiukšliadėžes, laisto gėlynus, plauna šaligatvius.

Budistų šventyklas aplankyti Bankoke užtenka kelių dienų. Likusias atostogas verčiau praleisti atokiau nuo sostinės.

Priklausomai nuo poreikių, galima išsirinkti ištisus metus nerimstančios šventės arba visiškos ramybės salą.

Draugiški laukiniai šunys

Samujo sala yra viso labo už 50 minučių skrydžio vietos oro linijų lėktuvu nuo Bankoko. Bet ir per šį trumpą skrydį palydovai spėja pavaišinti keleivius šiltu maistu bei gėrimais.

Mažutis, bet nepaprastai jaukus oro uostas skendi orchidėjose ir veikiau primena sodą. Lėktuvai čia leidžiasi kas valandą. Nors lapkritis – lietaus sezono pradžia, turistai iš Kinijos bei Europos čia plūste plūsta.

Tarp poilsiautojų – gausu atvykėlių iš Rusijos, ypač – Sibiro.

Lena ir Michailas iš Irkutsko pasakojo, jog jie į Tailando salas ilsėtis atvažiuoja kasmet, mat skrydyje į Bankoką sugaišta vos kelias valandas. Be to, kelionę į poilsio vietą jiems apmoka darbdaviai.

Pajūryje šalia poilsio namų į akis krinta šmirinėjantys laukiniai šunys ir katės. Jie čia gyvena savo atskirą gyvenimą, žmonės jiems įdomūs tik tiek, kiek gali numesti ėdesio.

Poilsiaviečių darbuotojai paprastai prašo laukinių gyvūnų nemaitinti ir juos vaiko šalin. Tačiau niekada nemuša. Didžioji dauguma tajų – budistai, tad jie tiki – gyvūnai gali būti naujam gyvenimui atgimę protėviai.

Saloje yra tik vienas veterinarijos gydytojas, kurio pastangos sterilizuoti pateles yra menkos. Todėl kai šunų prisiveisia pernelyg daug, vietos valdžia juos išnuodija, tačiau žūva ne visi.

Saloje rado savo laimę

Visiškai šalia paplūdimio tik viešbučio klientams nuomojami kajakai. Tai 66-erių vokiečio Rolfo verslas. Vyras mėgaujasi gyvenimu, nedreba dėl pinigų ir noriai bendrauja su poilsiautojais.

33-ejus metus jis dirbo kompanijos "Lufthansa" oro linijose stiuardų vyriausiuoju ir tikino, kad paskutinė darbo diena buvo pati laimingiausia jo gyvenime.

Šis vyras į Samujį pirmą kartą atvažiavo prieš dešimtmetį. Tada jo namai buvo Hamburge. Vokietis pasakojo jau buvęs laisvas.

Kai žmona "nuvairavo į kairę" ir pasiūlė skirtis, jis neprieštaravo. Išvažiavo pailsėti ir čia sutiko panašaus amžiaus taję. Ji niekada nebuvo ištekėjusi ir neturėjo vaikų.

"Kam man kokia jaunutė, kuri nieko nemoka ir neišleidžia iš rankų telefono. Man labai pasisekė, naujoji žmona viską išmano apie gydomąsias žoles ir masažą, puikiai rūpinasi mano sveikata, yra darbšti, nuolanki ir miela", – gyrė antrąją sutuoktinę Rolfas, stebėdamas, kaip ji masažuoja baltus poilsiautojų kūnus.

Anot jo, į ilgėliau atvykusius europiečius čia žiūrima panašiai kaip Vokietijoje į turkus. Tačiau turtingų Europos pensininkų tai netrikdo.

61-erių Erika iš Pietų Vokietijos penkis mėnesius per metus su vyru gyvena namelyje prie pat jūros.

Jos sutuoktinis mėgsta leisti laiką baruose, ji pati ateina paplepėti gimtąja kalba su Rolfu, žaidžia tenisą, mėgaujasi jūros malonumais.

Sutuoktinio vardo neištaria

Rolfas su savo žmona taje kalba truputį anglų, truputį vokiečių, truputį tajų, bet dažniausiai – kūno kalba. Sutuoktinė ir po dešimties bendro gyvenimo metų vis dar neištaria jo vardo ir vadina tiesiog Roy.

Vyras atviravo, kad prie gyvenimo saloje priprato ne iškart. Pirmiausia suprato, kad vokiečių ir tajų laiko supratimas yra visiškai skirtingas.

Tad ir dabar, kai su kuo nors tariasi dėl terminų, pirmiausiai klausia tajų ar vokiečių laiku tai bus.

Vokiečių penkios minutės trunka būtent penkias minutes. Tajams šis laikas gali išsitęsti iki dienos ir dar daugiau.

Kai pora sugalvojo pasistatyti namą, pasisamdė vietos statybininkus.

"Vieną dieną supratau, kad tajai nežino, kas yra 90 laipsnių kampas. Jeigu būčiau jiems leidęs dirbti toliau, statinys būtų sugriuvęs iki statybų pabaigos. Išvariau juos, pasikviečiau kitus, bet atsitiko nesuvokiamas dalykas. Jie apžiūrėjo tai, kas jau buvo padaryta, paklausė, kas tai padarė ir atsisakė dirbti. Logika paprasta – negalima iš tautiečių atimti darbą. Labai sunkiai sekėsi rasti kompaniją, kuri galiausiai mums pastatė namą. Džiaugiuosi, kad gyvename kalnuose, kur švarus oras ir nėra turistų", – noriai apie savo gyvenimą pasakojo vokietis.

Daugelis smulkių vietos verslininkų žino, kad pagal tradiciją senatvėje jais pasirūpins vaikai. Kadangi vokiečio žmona nedirba valdiško darbo, negali tikėtis pensijos.

Nors sutuoktiniai gali be vargo gyventi vien iš Rolfo pensijos, jo žmona stengiasi kaip galima daugiau dirbti ir už masažą gautus pinigus investuoja į žemę. Tas, kas turi žemės, yra tikrasis turtuolis, nes jos vertė tik auga.

Užsieniečiams Tailande žemė neparduodama. Todėl norėdami pradėti šioje šalyje verslą, jie kuria bendroves, kurių 51 procentas akcijų turi priklausyti vietos gyventojams. Tada sklypas gali būti išnuomotas 99 metams.

Kartą per metus, dažniausiai vasarą, Rolfas vyksta į Hamburgą, aplanko du sūnus ir keturis anūkus.

Tačiau ilgai svečiuotis tėvynėje jis nebegali – nepakenčia įsitempusių, susikausčiusių, skubančių, stresuotų žmonių.

Palikuonys nustekeno verslą

Rolfas nuomojasi dalį paplūdimio, čia sukrauti jo kajakai ir pastatytos kelios pašiūrės masažams.

Vyras pasakojo, kad anksčiau šioje teritorijoje klestėjo puikūs poilsio namai. Namukai, vadinami bungalais, buvo pastatyti atokiai vienas nuo kito, čia buvo daug žalumos, lauko baseinas.

Dabar visi šie nameliai sugriauti, lyg čia būtų praūžusi audra, medžiai suvešėjo, takai užžėlė, po teritoriją laigo tik laukiniai šunys.

Prieš kelerius metus čia atklydo austras, pamatė šią teritoriją ir nesugebėjo nuslėpti ašarų – čia prabėgo visos jo vaikystės vasaros.

Pasirodo, po ilgus metus čia verslą plėtojusio šeimininko mirties jo palikuonys nesugebėjo susitarti, ką daryti su palikimu. Vieni norėjo turtą parduoti, kiti – toliau priimti poilsiautojus.

Kol paveldėtojai pešėsi, baltieji žmonės su kuprinėmis pajuto, kad čia galima poilsiauti nemokamai.

Tad jie čia apsigyvendavo, mėgaudavosi pajūrio malonumais, maitinosi kavinėse ir taip išleisdami visiškai nedaug pinigų leido ištisus mėnesius.

Galbūt tai būtų tęsęsi dar daug metų, bet kartą viename namelių apsigyveno keista moteris. Ji nevalgė, negėrė ir alindama save stengėsi numirti.

Visiškai išsekusią, išprotėjusią europietę galiausiai išgabeno į ligoninę. Po šio įvykio vietos valdžia išardė namelius ir visus patogumus, kad niekas čia nebegalėtų apsigyventi.

Rolfas sudarė paplūdimio nuomos sutartį su vienu senojo šeimininko vaikų. Kitas plotas aptvertas spygliuota viela ir palaipsniui virsta džiunglėmis.

"Tai, ką jūs čia matote, nėra tikrasis Samujis. Atvažiuokite vasarį, vanduo bus švarus, saulės – daugiau, oras dar nebus nepakeliamai karštas. Aš jums parodysiu, kas yra tikrasis Tailandas. Čia, pakrantėje, mažai tikrų dalykų, čia viskas pritaikyta turistams. Dramblių, beždžionių, tigrų pasirodymai – visa tai kaip plastikas – ryšku, bet netikra", – po kelių mėnesių apsilankyti vėl kvietė vokietis.