O apie dainos ištakas pasiteiravome paties Giedriaus.

– Giedriau, perdainavote išties labai seną dainą: ką pats apie ją žinote?

– 1800-aisiais Anglijoje gyveno tokia Wellermanų šeima, kuriai tarnaujantys darbininkai buvo išsiųsti prie Naujosios Zelandijos krantų: ten jie apdorodavo sumedžiotus banginius ir, laukdami savo šeimininkų, atplaukiančių laivais iš Anglijos, idant neprailgtų dienos dirbant sunkius darbus, dainuodavo darbo dainas. Viena iš dainų pasakoja, kad tuoj atplauks Wellermanai ir atveš darbininkams to meto gėrybių: cukraus, arbatos ir romo. Šis kūrinys 1966 metais pateko į liaudiškos muzikos kompozitoriaus Neil Colquhoun rankas, kada jam jį padainavo 80-metis F. R. Woods, girdėjęs šią dainą vaikystėje iš savo dėdės. Netrukus, 1973 metais, kūrinys „Soon May the Wellerman Come“ (liet. „Ko gero, tuoj atplauks Wellermanas“) buvo įtrauktas į Neil Colquhoun išleistą knygą „New Zealand Folksongs: Songs of a Young Country“ (liet. „Naujosios Zelandijos liaudies dainos: jaunos šalies dainos“) Taip kūrinys įgavo antrą kvėpavimą, o trečią kartą jį prieš metus laiko atgaivino atlikėjas iš Škotijos.

– Kaip jums kilo idėja atlikti savo šios dainos versiją?

Visame pasaulyje dabar atliekamos šios dainos variacijos įvairiomis kalbomis: ją išties dabar žino ir jaunas, ir senas. Pirmiausia, pabandėme ją atlikti per koncertus ir, tiesą sakant, nesitikėjome tokios šiltos publikos reakcijos. Visuose koncertuose daugelis žmonių išsyk ima dainuoti kartu su mumis ir linguoti į ritmą. Dainoje tikrai yra užkoduota gera energija, kuri sujungia bendrystei atlikėjus ir klausytojus.

– Ar dainos įrašams reikėjo specialaus pasirengimo?

– Kiekvienai dainai, kuri išvysta dienos šviesą, visada ruošiamės atsakingai. Dainoje skamba airiškas bodran ir didysis lietuvių liaudies būgnai, taip pat gitaros pirmtakė – liutnė bei airiškas buzuki. Mano tėtis Rimantas Balčiūnas šiame kūrinyje groja vokiečių liaudies pučiamuoju instrumentu – „Oberkrainer“ baritonu. Žmonėms, kurie apie viduramžių instrumentus žino nedaug, galbūt atrodytų, kad itin daug pastangų įdėjome, bet mums tai maloni muzikinė kasdienybė: su šeimos ansambliu „Hansanova“ muzikuojame jau nuo 2009-ųjų, domimės įvairiausiais to meto instrumentais, tad „išgavome“ tokį skambesį, kokio ir siekėme.

– Prie dainos įrašų prisidėjo ir ypatingas svečias. Kas jis?

– Išties, ypatingas dėmesys mūsų įrašo svečiui, Didžiojoje Britanijoje gyvenančiam akordeono virtuozui ir muzikos prodiuseriui Deividui Jociui, kuris specialiai įrašė mygtukinio akordeono partiją šiam kūriniui. Su Deividu virtualiai susipažinome dirbdami prie taip pat Didžiojoje Britanijoje, Londone gyvenančio dainininko Manto Vyganto kūrinių „Mano kelias“ ir „Vasara“. Su Deividu nedaugžodžiaudami nuveikėme didelius, įdomius muzikos prodiusavimo darbus, todėl norėjosi ir toliau tęsti bendradarbiavimą. Kai paprašiau pagroti „Hansanovai“ šiame kūrinyje, Deividas apsidžiaugė, kad aš jį priverčiau prisiliesti būtent prie tokios muzikos. Manau, tai nėra paskutinis kartas, kada Deividas Jocius dalyvauja „Hansanovos” įrašuose, nors dar nesame net gyvai susitikę.

– Dainai nufilmavote nuotaikingą vaizdo klipą. Kaip vyko jo filmavimas?

Dainos vaizdo klipą nufilmavome jau rudenėjančiame Karklės paplūdimyje. Tai buvo vienas paskutinių šiltų sekmadienių, todėl daug žmonių plūstelėjo prie jūros. Vaizdo klipe nesimato nei vieno žmogaus – specialiai jų nevaikėme, tiesiog laukėme, kol jie natūraliai išsiskirstys: žmonių, kaip tyčia buvo tiek, kiek Vilniaus Gedimino prospekte šeštadienio popietę, tad filmavimas užsitęsė, nes daugelis norėjo dar ir įsiamžinti su mūsų ansamblio nariais, bet suplanuotus darbus spėjome tądien įvykdyti. Džiaugiuosi, kad į filmavimą įsitraukė visa šeima – kiekvienas narys suteikė vaizdo klipui žavesio, o aš tapau tuo legendiniu Wellermanu, kuris kartas nuo karto atplaukia patikrinti kaip dirba darbininkai, atveždamas jiems gėrybių, palinksmindamas ir vėl išplaukdamas savo reikalais.