Pažaislio muzikos festivalio koncertas sekmadienio vakarą vilnijo vienuolyno bažnyčioje. Čia skambėjo senoji religinė muzika – XVI ir XVII a. sandūros mišparų rekonstrukcija Zigmanto III Vazos rūmų koplyčioje.

Muzikinis paveldas

Gausiai Pažaislio vienuolyno bažnyčioje susirinkę klausytojai turėjo progą išgirsti retų instrumentų (violos da gamba, teorbos) skambesį ir panirti į rimties bei susikaupimo muziką.

Puoselėjantys, senąją muziką atliekantys choras ir konsortas “Brevis”, senosios muzikos atlikėjai bei ekspertai iš Lenkijos ir Vokietijos supažindino su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikiniu paveldu, kuris buvo parengtas violončelininko, violininko, senosios muzikos tyrėjo Dariaus Stabinsko pastangomis, dalyvaujant Lietuvos ir užsienio atlikėjams, senosios muzikos ekspertams.

Bažnytinės muzikos programa „Laudate pueri Dominum: XVI–XVII a. sandūros Mišparų rekonstrukcija Abiejų Tautų Respublikoje“ – tai bendras choro ir konsorto „Brevis“ ir senosios muzikos ekspertės Marios Skibos darbas.

Muzikologė, dainininkė, kolektyvų „The Pacelli Project“, „Bella Discordia“ vadovė, senosios muzikos ekspertė Maria Skiba (Lenkija, Vokietija) pasidalijo savo žiniomis ir patirtimi su choru ir konsortu „Brevis“ – buvo atliktas kruopštus tiriamasis darbas ieškant unikalių rankraščių įvairiose Europos bibliotekose ir atkuriant muzikinę medžiagą, vadovaujantis savitais mišparų žanro kanonais.

Lietuvoje po keturių šimtmečių skambėjo italų, lenkų ir lietuvių autorių, dirbusių karališkoje Vazų kapeloje, dedikavusių savo kūrinius mūsų valdovams ir didikams, bažnytinė muzika.

Dievo didybės muzika

Tai, be abejonės, visai kito charakterio muzika, nei išvakarėse skambėjusi Lietuvos liaudies buities muziejaus Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje, kurioje Filadelfijos berniukų choras iš JAV atliko taip pat sakralinę muziką, temperamentingai, linksmai šlovinančią Viešpatį ir kviečiančią džiaugtis.

Pažaislio vienuolyno bažnyčioje skambėjo rimties, susikaupimo, egzistencinių apmąstymų muzika, kiekvienu akordu tarsi bylojanti: „Iš dulkės gimęs, dulke pavirsi.“ Dievo didybę, galią ir pranašumą papildė aukšti bažnyčios skliautai ir puiki akustika – muzika skambėjo tarsi iš tų skliautų, beveik iš dangaus platybės, iš kur žmogaus mažumas dar labiau matomas.

Prieš koncertą klausytojų buvo paprašyta, kad jie po atlikto kūrinio neplotų – kaip neplojama per šventų Mišias, todėl sakrali nuotaika ir ypatinga rimtis buvo išlaikyta iki pat koncerto pabaigos. Kartais net norėjosi, kad kažkas tartų bent žodį iš Evangelijos, kad susikaupusi rimtis pradėtų kvėpuoti, nes visa, regis, paniro susitelkusiame dvasingumo debesyje.

Apie Dievą ir amžinybę

Per koncertą užslinkusi ypač smarki liūtis ir nudundėjęs griaustinis organiškai įsiliejo į bažnyčioje sklindančią muziką, regis, dar labiau pabrėžė Dievo didybę ir galybę.

Bažnyčios šone, pro kažkur pradėjęs skambiai lašėti į vidų besiveržiantis lietus, lyg adatos dūriai smigo tarsi į pačią sąžinę, o gal nuodėmę: vieni klausytojai išgąstingai ėmė dairytis, kiti – panirę muzikon, užsimerkę – turbūt priėmė lašėjimą tarsi metaforą, tarsi lašantį laiką, kuris verčia galvoti apie Dievą ir amžinybę.

Įspūdį padidino tyliai į bažnyčią, turbūt po rekolekcijų, pasiklausyti muzikos atėjusios vienuolės. Tarnauti Dievui, rinktis dvasingumo kelią, nepaliaujant galvoti apie amžinybę – apie tai bylojo ir jos, ir vilnijanti muzika, ir prapliupusi liūtis, ir nurimę kapsėti lašai.