CHANCE THE RAPPER

THE BIG DAY

Self-released

Nuo 2012–2013 m. tris išgirtus mixtape'us išleidęs ir vienu inovatyviausių reperių vadinamas Chance The Rapper tik dabar išleidžia savo debiutinį albumą (nors skirtumo tarp mixtape'o ir albumo iš esmės jau niekas ir nebesupranta) ir tikrai nėra jam dėl ko pavydėti. Tokio spaudimo jau senokai niekas nebuvo patyręs, o ir vargu ar buvo įmanoma pateisinti visus lūkesčius (vis dažniau pasitaikanti praktika išleisti albumą tiesiog iš niekur, be išankstinio pranešimo skamba vis logiškiau ir logiškiau).  Kritikos „The Big Day“ sulaukė, tačiau, mano nuomone, visa tai įvyko, nes daug kas tikėjosi vos ne antrojo Jėzaus prisikėlimo. O tai, kaip žinome, yra neįmanoma.

Tuo tarpu aš išgirdau bene energingiausią šios vasaros darbą, kurio tematika (Chance The Rapper vestuvės) – daug originalesnė nei 90 proc. repo įrašų. Pripažinsiu, kad jo ankstesni mixtape'ai vis man skambėdavo pro šalį, tačiau tikiu, kad šis darbas mane paragins grįžti prie jų ir paieškoti to, ko galbūt neradau. Nuo pat pirmojo „All Day Long“ Chance'as duoda aukštą natą, kuri suteikia taip reikalingo gryno oro vis labiau banalėjančioje medijoje. Ir nors trukmės egzamino iki galo „The Big Day“ gal ir neišlaiko (vis dėlto 22 dainos yra tikrai per daug – didesnė kūrinių atranka būtų labai padėjusi), klausytis šio labai gyvybingo, optimistinio ir šviesaus darbo tiesiog yra smagu. Nepaisant akivaizdžių albumo duobių, tokie kūriniai kaip „Do You Remeber“, „Roo“ ar „Let's Go On The Run“ patvirtina nuomonę, kad Chance'as ne be reikalo giriamas, juo sekama ir visi su juo nori bendradarbiauti. Juk ne kasdien atsiranda reperis, ne dalyvaujantis vakarėlyje, o jam vadovaujantis, ne pataikaujantis skoniui, o jį formuojantis. Ir dar be kvailų skandalų.

80/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

FREE FINGA

PRALEISTI SKAMBUČIAI

Self-released

Ateina toks laikas, kai tu jautiesi per senas vienokiai ar kitokiai muzikai. Taip aš jaučiuosi su Free Finga, kurio idėjos, tikslas ir netgi priemonės turėtų įtikinti, kad tai, ką jis daro, – nauja srovė šalies muzikiniame gyvenime. Vis dėlto, kad ir kiek klausyčiausi „Praleistų skambučių“, jie manęs nekabina, ir viskas. Ilgai ieškojęs atsakymo bei susumavęs visus „už“ ir „prieš“, galiu pasakyti bent man didžiausią Free Finga problemą – gebėjimas skolintis, jungti, būti įkvėptam ar net kartais kopijuoti vakarietiškas madas, deja, palieka adaptacijos įspūdį, kurioje nėra kažko savo, kažko unikalaus. Ir nors Free Finga muzikos nereikėtų vadinti vien tik „copy paste“, didžiulis noras padaryti taip, kaip ten, pakiša koją. Aišku, nepadeda ir tai, kad jau esu ne to amžiaus, jog mane labai kabintų tekstų aktualijos, o kartais perdėm kišami anglicizmai lyg ir nieko neduoda, tačiau iš esmės „Praleisti skambučiai“ yra atspindys užsienio grojaraščių, kurie irgi, deja, parodo pasaulinės populiariosios muzikos skurdą.

Pats Free Finga trapo muziką yra pavadinęs naujuoju pankroku, tačiau jeigu iš amato pusės tam būtų galima pritarti, iš idėjinės pusės trapas pankrokui niekada neprilygs. Nes svarbiausia yra idėja... Ji atperka mintį, kad muzika gali būti paprasta, kad dainuoti gali iš esmės bet kas, kad tekstai nebūtina turi būti poezijos šedevrai. Žinant, kad Free Finga savo erudicija yra virš to, aš nuoširdžiai manau, kad galiu reikalauti iš jo daugiau nei iš kito eilinio Lietuvos reperio. O dabar  lieka tik įspūdis, kad tai labai kokybiškas, profesionalus fasadas su šiuolaikiška Jūratės ir Kastyčio istorijos variacija, po kuria nedaug kas slypi. O po albumo perklausų iš galvos neišeina Shaggy gabalas „It Wasn‘t Me“.

67/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 

KERDROSTUBURAS

DEL

Self-released

Praėjusių metų muzikinio konkurso „Novus“ nugalėtojai, net ir plaukiodami toje pačioje kūrybinėje kūdroje, kaip ir daugelis jų vienmečių, vis dėlto sugeba, pasitelkę mažutėles smulkmenas, išsiskirti iš kitų pozityvukų būrio. Apie asmeninį persisotinimą madinguoju goodvibes'ų rokenrolu (kuris, neduok Dieve, taps naująja dainuojamąja poezija) jau esu kalbėjęs, tad išgirdęs dar vieną tą pačia srove plaukiančią grupę ne itin nudžiugau. Klišes žinote, todėl nesikartosiu, tačiau „Kedrostuburas“, kad ir kaip būtų keista, iš jų kažkaip instinktyviai bent jau bando vaduotis.

Pirmiausia į ausis krenta visiškas minimalizmas, artėjantis prie kiemiško primityvumo, kurio fone stipriai nuskamba saksofonas, tampantis man svarbesnis net už vokalą. Būtent šis elementas staiga suteikia albumui unikalumo, o klausytojui – papildomos perspektyvos. Tuomet jau tampa nesvarbu, kad tekstuose aš girdžiu ir „Arklio Galią“, ir „Šventinį Bankucheną“ ir tą patį „Garbanotą“, kurio „gėlėta suknia“ albume gauna sesę dvynę – „plevenančią striukę“. Galiausiai visi šie naiviai „tongue in cheek“ padainavimai ir parepavimai yra apsupami tingia, vasariška atmosfera, niekur neskubančiu tempu ir vėlgi goodvibes'ais (nors iš kitos pusės gal reikia tik džiaugtis, kad jaunajai kartai gyvenimas toks gražus). Viską susumavus, reikia pripažinti, kad kol kas „Kedrostuburas“ yra „vienas iš“ ir jam reikės įnirtingiau pakovoti po saule, kur tokią muziką kuriantiems darosi vis ankščiau. Tačiau jeigu esate kur pievoje ar griaužiate smilgą po ąžuolu, iš kolonėlės skambantys „Kedrostuburo“ garsai suteiks tinkamą foną.  

71/100 („Spotify“, „Pakartot“)

BATUSHKA

HOSPODI

Metal Blade Records

BATUSHKA

PANICHIDA

„Sphieratz Productions“

Praėjusių metų pabaigoje  į viešumą išlindęs skandalas juodmetalio scenoje tarp dviejų pagrindinių lenkų grupės „Batushka“ narių šią vasarą po teismų, kaltinimų ir grasinimų buvo vainikuotas dviem antraisiais grupės (ar grupių) albumais, kurių egzistavimas – tikras autorių teisių ir intelektinės nuosavybės bespridielas. Jei nežinote, kas ir kaip: esmė tokia, kad grupės Kanapinis (nors vardai žinomi, pamačius atlikėjus pravardės pačios lipo) praėjusių metų gale viešai pareiškė, kad „Batushka“ yra jo kūrybinis projektas, kurį pavogė buvęs kolega Lašininis, nes Kanapinis nepasidavė spaudimui leisti albumą. Lašininis tvirtino, kad jis sumokėjo tiek už debiutinio albumo įrašus, tiek už muzikantus, tiek ir už juodas drobules, esą projektas priklauso jam, o Kanapinis į jį net rimtai nežiūrėjo. Paskui vyko mano minėtasis bespridielas, ir štai: Kanapinio „Panichida“ ir Lašininio „Hospodi“.

Tiesą sakant, atmetus visus ginčus, grupei teko nelengvas uždavinys – ką daryti po labai sėkmingo debiuto „Litourgiya“, nes iš esmės „Batushkos“ triukas panaudoti stačiatikių giesmes tempia tik vienam įrašui. Su panašia problema susidūrusi „Zeal & Ardor“ išsisuko labai sėkmingai: jie šiek tiek atitolo nuo gospelų, tačiau jų neatsisakė galutinai, ir taip patobulėjo. „Hospodi“ nuo tamsios pirmojo albumo atmosferos nutolo labai stipriai: choro balsai liko tik kaip beveik nereikalingas elementas, muzika palengvėjo ir virto sunkiu rokenrolu. Pagal Lašininio „Batushką“ dabar galima siūbuoti...

Kanapinio „Batushka“ tapo dar sunkesnė, dar rimtesnė, dar tamsesnė, nors įrašas akivaizdžiai skurdesnis (trūksta Lašininio pinigų), todėl „Panichida“ skamba šiek tiek kaip DIY projektas, garso kokybės prasme nusileidžiantis „Litourgiyai“. Štai tokia situacija ir, rodos, Kanapinio ir Lašininio ginčas taip lengvai nesibaigs. Gal iš tikrųjų reikėtų kokią bobą padegti – gal padės.

„Hospodi“ 60/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

„Panichida“ 73/100 („Bandcamp“)

FELICIA ATKINSON

THE FLOWER AND THE VESSEL

Shelter Press

Prancūzų menininkės Felicios Atkinson garsinis opusas, rodos, turi visas eksperimentiniam snobizmui būdingas savybes: abstraktumą, muzikinę antikonstrukciją, šnabždesius ir galiausiai „Sunn O)))“ narį, tačiau iš viso to sukuria dėmesį išlaikantį darbą, kuriame gali išgirsti ar bent pajusti tas temas, kurias kūrėja siekė atskleisti. Materialiai, jei galima taip sakyti, albumą paimti yra sunku, jame nėra nieko tiesioginio, tai daugiau nuojautų rinkinys, ne be reikalo ir pati F.Atkinson jį apibūdino kaip darbą „ne apie nėštumą, bet sukurtą nėštumo metu“. Todėl daugiausia viešbučio kambariuose turo metu kurtas „The Flower And The Vessel“ (labai tikslus pavadinimas) šiek tiek trikdo: jis yra intymus, iš dalies nejaukus ir tikrai keliantis nerimą.

Pati kūrėja sako, kad albumo įrašų kambariuose metu savęs klausė: „Kas aš tokia? Kaip aš galiu bendrauti su pasauliu“, ir šis vidinis F.Atkinson sutrikimas ir nerimas stipriai jaučiamas. Jos garsiniai konstruktai, nors ir ne intensyviai, tačiau vis tiek palieka savotišką svetimumo jausmą, lyg albumu būtų bandoma kažkur grįžti ar rasti savo vietą, o tokį įspūdį dar sutvirtina draiskanoti tekstai (tai interviu, tai poezijos kūriniai), skaitomi tiek anglų, tiek prancūzų kalba, kuriuos, be abejo, sunku suprasti, nes atlikėja juos daugiau iškvėpuoja, nei rišliai perskaito. Iš vienos pusės gal visa tai ir yra šiek tiek snobiška ir netgi  stereotipiška (ypač pašiepiant, kas yra tikras menas), tačiau F.Atkinson, mano manymu, sėkmingai pasiekia užsibrėžtus tikslus. Tai nėra įrašas laisvalaikiui ar klausymui automobilyje, tai nėra darbas, kuriuo galėtum dalytis su draugais. Tačiau galbūt pabuvę vieni su „The Flower Abd The Vessel“ užduosite ir sau svarbių klausimų.

85/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)