Portugalija – nebijantiesiems išsipurvinti, keliauti su kuprinėmis ant pečių ar išsinuomotu automobiliu, besižavintiesiems nežvilgančia senovės autentika, natūraliais gamtos vaizdais ir vynu. Kirpėjas Andrius Valaitis negaili komplimentų jį sužavėjusiai šaliai.

Portas tiesiog pakerėjo

Su trimis kolegėmis ir vienos jų mylimuoju Andrius išvyko ne ilsėtis prie vandenyno, bet pakeliauti po dar ES šalį, kurioje kainos dar smarkiai nesikandžioja.

Iš Lietuvos nuskridę į Paryžių, iš ten – į Portą, apie 230 tūkst. gyventojų turintį unikalų savo istorija miestą prie Atlanto vandenyno, penki keliautojai išsinuomojo automobilį. Su "Kia" Portugalijoje kauniečiai pravažiavo apie 2,5 tūkst. km.

"Portas – neišlaižytas, nušiuręs, bet turintis neapsakomo šarmo, kvėpuojantis istorija, – komplimentų miestui Portugalijos šiaurės vakaruose, prie Duero žiočių, negailėjo 30 metų kirpėjas. – Ten daug siaurių gatvelių, senų, beveik nerekonstruotų architektūrinių pastatų, žavinčių savo natūralumu."

Nacionalinis Soareis dos Reis muziejus, 1877 m. garsaus Eifelio statytojo Gustave'o Eiffelio projektuotas unikalus 352 m ilgio geležinkelio tiltas – Ponte de D. Maria Pia, Šv. Martyno (XII a.) ir  Šv. Pranciškaus bažnyčios (įkurta XIII a., pastatyta XIV–XV a.), Vyskupų rūmai, Šv. Jono nacionalinis teatras, kalėjimas Relação, nuo pakrantės matomi laivai ir įvairiaspalviai senoviški namai bei įsimintinas grindinys.

"Miestas dvelkia natūralumu, žemiškumu ir paprastumu, – tikino A.Valaitis. – Nekart matėme prie upės ar aikštėje sėdinčius draugus, poreles, pasistačiusius kėdutes ir iš paprastų puodelių gurkšnojančius vyną."

Klūpantys piligrimai

Garsusis Porto vynas patiko visiems lietuviams, jie nutarė, kad sodresnė ir aitresnė jo rūšis puikiai tinka žiemą, vėsesniu oru.

"Eksperimentavo, – draugai pirko vyną už butelį mokėdami nuo dviejų iki penkių eurų. – Bent tris eurus kainuojantis vynas pasirodė net labai skanus."

Portugalijos sostinėje Lisabonoje keliauninkus nekart atakavo narkotikų prekeiviai. "Hašis, hašiš, hašiš", – negarsiai, bet drąsiai siūlė daugiausia iš Maroko atvykę jauni vyrai, nors netoliese patruliavo pareigūnai.
Didelį įspūdį padarė ir garsus piligrimų miestas vidurio Portugalijoje, Santaremo srityje – Fatima.

"Ramybė, rimtis ir noras būti geresniam, – apie nuo 1917 m. vienu didžiausių pasaulyje piligrimystės centru tapusį miestelį, žinomą kaip Marijos žemė, kalbėjo Andrius. – Dešimtys piligrimų šimtus metrų šliaužia keliais, daug tikinčiųjų. Kaip pasakojama, ten nuo 1917-ųjų gegužės 13 d. iki spalio trys jauni piemenukai pamatė moterį, kuri jiems prisistatė Šventąja Mergele, o spalio 13 d. Fatimoje susirinko apie 70 tūkst. žmonių minia ir paliudijo neįtikėtiną saulės reiškinį, sekusį iškart po to, kai vaikams apsireiškė Marija."

Prarado išmanųjį telefoną

"Algarvėje pasijutome kaip kaimiečiai Beverli Hilse, – juokėsi A.Valaitis, populiarų, prabangų kurortą palyginęs su Nida. – Mes iš automobilio išlipome su šlepetėmis, o ten – vyrai su išblizgintais batais, kostiumais, moterys su šaliais, skraistėmis, vardinėmis suknelėmis."

Toliausiai į Portugalijos vakarus nutolusiame Algarvės kyšulyje – Šv. Vincento, neretai vadinamame pasaulio kraštu, lietuviai sutiko saulėlydį – tai buvo vienas nuostabiausių matytų gamtos vaizdų.

Kurorte įstrigo ir nuostabi vakarienė: turguje pirktas karališkas krevetes prašmatniai pagamino dviejų vyrų bendrakeleivės.

"Algarvėje užmigau prie vandenyno, – juokėsi iš savęs Andrius, prisiminęs kuriozą. – Ten labai greiti atoslūgiai ir potvyniai. Staiga, pakilus vandeniui, mane užliejo didelė banga. Merginos juokėsi, kai prabudęs gelbėjau šlepetes ir rankšluostį, bet ne išmanųjį telefoną ar Hermanno Hesse's knygą "Stepių vilkas".

Tiesa, A.Valaitis nedejavo dėl sugadinto telefono. Jis reagavo filosofiškai: "Nereikėjo naršyti telefone, atsakyti į SMS, skambučius. Tarsi pabėgau nuo išorinio pasaulio ir daug geriau ilsėjausi."

Draugiški žmonės

Ar kirpėjas A.Valaitis atkreipė dėmesį į portugalų vyrų ir moterų šukuosenas?

"Vyrų šukuosenos įvairesnės nei lietuvių, – pastebėjo Andrius. –  Ten neklesti barzdos kultas, kaip dabar Lietuvoje. Moterys mažiau eksperimentuoja ir skiria dėmesio plaukams nei lietuvės. Daugumos portugalių plaukai sausesni, garbanoti. Tiesa, yra ir natūralių blondinių. Vizualiai portugalai ne tokie išvaizdūs kaip kiti pietiečiai – italai, graikai, ispanai. Vis dėlto ten gerokai mažiau pižonų nei pas mus."

Portugalai – labai draugiški, paprasti ir ne tokie arogantiški kaip ispanai.

"Degalinėje paprašėme kamščiatraukio, tačiau jie neturėjo. Tuomet pakvietė kitą vyruką, šis neturėjo, tada pakvietė dar kitą, tas – kitą, stengdamiesi mums padėti, – vieną kasdienių situacijų prisiminė A.Valaitis. – Algarvėje pasiklydome, ieškodami numatytų išsinuomoti apartamentų. Privažiavome namukus ant ratų, tačiau vietiniai negalėjo padėti. Tuomet paklausėme patruliavusių pareigūnų."

Deja, policininkai taip pat nežinojo, kaip rasti naujus keturių žvaigždučių lygio apartamentus. Pareigūnai susisiekė su viešbučiu, paklausė tikslaus kelio ir automobiliu palydėjo lietuvius iki pat slenksčio.

Kainos smarkiai nesikandžioja

Porto senamiestyje kainos panašios kaip Vilniaus. Kukliuose nakvynės namuose para – dešimt eurų žmogui. Nauji keturių žvaigždučių lygio apartamentai (du kambariai, virtuvė) parai kainavo 72 eurus.

Paragauti jūrų gėrybių ir išgerti bokalą alaus kainuoja apie dešimt eurų.

Tolėliau nuo miesto centro, senamiesčio galima rasti ir pigesnių barų.