Agnė ir Tomas susipažino Klaipėdoje esančiame Povilo Fokino šokio teatre, jame choreografas, kurdamas spektaklį, nutarė juos sustatyti į porą. Išvydę vienas kitą šokėjai iš karto pajuto simpatiją. Tam, kad pelnytų Agnės dėmesį, Tomas atkakliai stengėsi – pasilikdavo po repeticijos pasimokyti žingsnelių ir padėjo naujokei kaip įmanoma greičiau įsilieti į kolektyvą. Abu kaip įmanydami stengėsi kuo dažniau pasimatyti ir už teatro ribų – netikėtai susitikti prieš repeticiją ar po jos nukeliauti į tą pačią pusę. Agnė sugalvojo pretekstą ir pirmajam jų pasimatymui už teatro scenos ribų – juo tapo gitara. Uoliai siekdami vienas kito dėmesio juodu tapo pora ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Supratę, kad vienas kitam patinka ne tik kaip partneriai, Agnė ir Tomas ėmė susitikinėti, vėliau – drauge apsigyveno.

Įkūrusi nuosavą šokių studiją Agnė prisijaukino Vilnių. Šis miestas tapo dar artimesnis, nes būtent sostinės senamiestyje po šešerių metų draugystės, Tomas pasipiršo Agnei. Pirminė mintis buvo pasipiršti teatro scenoje, tačiau to padaryti Tomui nepavyko.

„Žiedo ieškojau paslapčia, matavausi Agnės kitus žiedus ir, žinokite, išsimatavau neteisingai, –  šypsojosi T. Legenzovas. – Tuo metu kai jau nešiojausi žiedą kokį mėnesį ar porą ir galvojau, kaip tai padaryti, kaip nustebinti, pradėjau jausti spaudimą. Mes abu buvom premjerų sūkuryje ir aš nusprendžiau padaryti didelį žingsnį – pasipiršti jai scenoje. Juk susipažinome teatro scenoje ir kilo idėja, kad reikia būtent scenoje paklausti, ar būsi mano žmona. Ir būtent tuo momentu, per „Otelo“ premjerą aš supratau, kad neįsidėjau į krepšį žiedo.“

Tai Tomas priėmė tarsi likimo ženklą. Po to momento, kuomet nepavyko pasipiršti norimoje vietoje, jis nutarė nieko nebeplanuoti, o tiesiog nešiotis žiedą su savimi ir tinkamu momentu paprašyti Agnės rankos. „Buvo beprotiškai graži diena, stebėtinai mažai žmonių Katedros aikštėje, mes ėjom kažkur labai fainai šnekėdami ir aš sakau Agnei: „Ar būsi mano žmona?“. Tai buvo tikrai ta akimirka, buvo tos akys, iš kurių supratau kad aš esu laimingiausias vyras pasaulyje“, – prisiminė Tomas.

„Jis priklaupė, pasipiršo man. Kiekvienai merginai tai yra jautri, graži akimirka, kai laimės ašara ištrykšta ir gyvenimas pro akis prabėga“, – vyrą papildė Agnė.

Aukso žiedus rugpjūčio pradžioje Agnė ir Tomas sumainė prabėgus penkeriems metams po sužadėtuvių. Ceremonija saulėtą vasaros dieną vyko sostinės senamiestyje esančioje Šv. Jonų bažnyčioje. Pamatę vienas kitą prie altoriaus abu vos pajėgė sulaikyti jaudulį ir emocijas. Kaip atrodys Agnė, Tomas išvydo tik bažnyčioje. Šventėje netrūko ir jautrių momentų bei staigmenų. Jaunavedžiai susirinkusiuosius nustebino jaukiu jųdviejų šokiu, kurį kurti pradėjo likus ne visai parai iki vestuvių. Medaus mėnesį po Maltos pora pratęsė Niujorke. Skrydį į svajonių miestą juodu per vestuves dovanų gavo iš bičiulio, kuris dovanojo kelionę be atgalinio bilieto. Deja,  ilgam pasilikti ten pora negalėjo dėl Lietuvoje laukiančių darbų: Tomui – renginių, o Agnei – mokinių šokių studijoje. Dirbti su vaikais šokėjai – vienas malonumas, tačiau apie šeimos pagausėjimą kol kas sako negalvojanti. „Kaip dievulis duos taip ir nutiks, šiai dienai neplanuojam, bet jeigu tai nutiktų, mes būtume patys laimingiausi“

Agnės ir Tomo Legenzovų meilės istorija –  antradienio vakarą, 20 val., laidoje „Bus visko“ per LNK.