Visus šiuos žmones vienija aktyvi veikla, rūpinimasis kitais ar tiesiog gyvenimo džiaugsmas bei dalyvavimas viename konkurse. Vertybių puoselėjimas, bendruomeniškumas ar gebėjimas užkrėsti pozityvumu 5-ių konkursui pateiktų istorijų dalyviams lėmė malonią staigmeną – laimėtas atostogas šiltuose kraštuose.

Norėtų užauginti futbolo žvaigždes

Apie tai, kad už pasirinktą gyvenimo būdą turėtų būti vadinami herojais ir yra verti kelionių, nė vienas iš 5 lietuvių nebuvo susimąstę. Tai už juos padarė ir istorijas konkursui „Tez Tour“ gimtadienio kelionės – kasdienos herojams!“ atsiuntė šeimos nariai arba draugai, pažįstami. Artimųjų įsitikinimu, kasdien trykštantis entuziazmas, pastangos siekti asmeninių tikslų, noras, kad šalia esantys jaustųsi laimingi, gebėjimas iš gyvenimo priimti ir šiltą, ir šaltą, turi būti įvertinti.

Apie D. Raudonių, abiturientą iš Kvėdarnos miestelio, papasakojo šeimos draugė Santa Pociuvienė. Nuo 13-os vaikinas savarankiškai gyvena Kaune, kur siekia profesionalaus futbolininko karjeros, o sugrįžęs į gimtąjį miestą, laisvą laiką skiria futbolo mokydamas Kvėdarnos vaikus. D. Raudonio polinkį sportuoti S. Pociuvienė matė nuo pat vaikystės, kai D. Raudoniui buvo 4-eri. Šiandien vaikino svajonėse – trenerio profesija, o gimtojo miestelio vaikai jį vadina Cristiano Ronaldo. Pats D. Raudonius sako, kad jei kas iš gatvės vaikų komandos taptų profesionalas ir išgarsėtų pasaulyje – tai būtų jo svajonės išsipildymas.

„Būtų pasaka, jei mano komandos nariai taptų pasaulio žvaigždėmis. Galima sakyti, kad matau, kaip jie futbolo stadione žengia pirmuosius žingsnius. Jie dar vaikai, todėl kol kas mokau perdavimų, smūgiavimo, būti ramiems ir nesipykti. Futbolo žaidimas turi ir filosofinę pusę“, – kalba D. Raudonius.

Jos mokiniai nelaukia atostogų

Mokinių meilės būtų galima pavydėti ir G. Kazlauskaitei – talentingai vokalo mokytojai iš Vilniaus, kuri neskaičiuoja auklėtiniams atiduodamų jėgų, o šie netrunka tai pajausti. Vilnietės mokinė Nerija Paliulytė pasakoja, kad tik susitikimuose su Gina galima suprasti, kas yra tikroji meilė muzikai, todėl nė vienas jaunasis dainininkas nesidžiaugia, kai ateina vasaros atostogos. G. Kazlauskaitei ne bėda surengti mokinių koncertą tikrame džiazo klube ar į jų baigiamųjų egzaminų pasirodymus pakviesti akompanuoti gyvo garso grupę. Net jei tai ir reikalauja nemenkų pastangų. Mokiniai iš G. Kazlauskaitės semiasi įkvėpimo, o pati mokytoja jį suranda žvelgdama į tėtį.

„Mano vienintelis herojus yra mano tėtis. Jis visą gyvenimą buvo išprotėjęs dėl darbo, matyt, ir aš šią savybę paveldėjau. Kartais nelabai suprantu, kada dirbu. Pavyzdžiui, kartais galvoju: kad „normaliam“ žmogui jau reikėtų eiti pavalgyti? Jau 15 val., gerai, einu pavalgysiu... Kai darai tai, kas patinka, darbo valandų nėra. Taip yra su muzika. Lygiai taip pat dirbantį mačiau tėtį, zujantį tarp įvairiausių instrumentų. Jis gamina instrumentus ir turi savo kolektyvus“, – pasakoja G. Kazlauskaitė.

Beje, G. Kazlauskaitė sulaukė daugiausiai svetainės, kurioje buvo skelbiamos dalyvių istorijos, publikos simpatijų. Už vilnietės istoriją balsavo daugiau nei 27 tūks. žmonių. Vokalo mokytoja teigia, kad pamačius tokį balsavusiųjų skaičių tiesiog apėmė šokas.

Tėtis – dukros herojus

Drąsuolio kūno kultūros mokytojo ir dziudo imtynių trenerio iš Šiaulių M. Baranausko istorija pasidalijo žmona Milda Baranauskienė. Vieną sekmadienio rytą M. Baranausko šeima sužinojo, kad tėtis stipriai apdegė nešdamas degantį dujų balioną tolyn nuo turistinės vaikų stovyklos. Išvydus apdegusį vyrą norėjosi verkti, juk galėjo baigtis dar blogiau. Tačiau piktas mintis šeimyna veja šalin, žaizdos gyja, o M. Baranauskas šypsosi ir sako, kad nesijaučia didvyriu ir pasielgtų taip pat, nes juk galėjo įvykti didesnė nelaimė ir nukentėti daug vaikų.

„Labai nejaukiai jaučiuosi, kai mane vadina herojumi ar didvyriu. Didvyrių pilni kapai, tai – partizanai, kovoję už šalies laisvę, kasdien susidurdavę su išbandymais ir nelaimėmis. Didvyriu nesijaučiu ir kai man taip pasako, suglumstu. Vieną vakarą dukrytės paklausiau: „Nejaugi aš esu tas didvyris?“ O ji atsakė: „Tėti, taip išeina.“ Man taip neatrodo“, – prisipažįsta M. Baranauskas.

Nominuoti vyrą konkursui M. Baranauskienei nebuvo lengva. Ji patikina, kad šeimai tai – skaudi istorija, kurios niekada gyvenime nebenorėtų patirti.

„Savaitę pagalvojau, pamačiau, kad vyras optimistiškai nusiteikęs, kad šiame nutikime įžvelgia tik gerus dalykus, dažniau pasako žodį „myliu“, dažniau apkabina savo vaikus. Pagalvojau, kodėl ne? Šiemet neplanavome važiuoti į kitą šalį. Pamaniau, kad jei laimėtume, būtų tikrai labai smagu“, – atskleidžia M. Baranauskienė.

Miestelio bendruomenės širdis

Mokytojos iš Sasnavos D. Truncienės sesuo Ineta Pasiukevičiūtė atsiųstoje istorijoje rašo, kad sesuo iš nieko gali padaryti viską. Naujausias jos kūrinys, plačiai nuskambėjęs žiniasklaidoje – Zuikių muziejus, kuriame surinkta jau apie 1300 eksponatų. Sesers teigimu, zuikienė Daiva vaikus sutinka ne tik su žaidimais, bet ir su zuikių istorijomis ir iškeptais sausainiais.

D. Truncienė taip pat yra Sasnavos bendruomenės pirmininkė, suburianti miestelio žmones įvairioms veikloms ir organizuojanti šventes. Ji daro viską, kad bendruomenės žmonėms būtų gera gyventi provincijos miestelyje. Zuikių muziejus – svarbi Sasnavos miestelio bendruomenės veiklos dalis.

„Zuikius renkame ne dėl to, kad jie kažkuo vertingi meniškai, jie vertingi kitu turiniu – pozityvumu, tuo, iš kur yra atkeliavę. Tai yra mūsų bendruomenės muziejus, kuriame, kai reikia, subėga dirbti savanoriai. Didžiausias mūsų iššūkis buvo priimti 80 vaikų, kurie vienu metu lankė muziejų, taigi, reikėjo nemažai savanorių“, – pasakoja muziejaus įkūrėja D. Truncienė.

Ir 70-ies galima pildyti svajones

Jei vieni senjorai mėgsta pasiskųsti senatve, tai 75-erių A. Viršilas įsitikinęs, kad brandus amžius – gyvenimo etapas, kuriame galima pildyti svajones ar siekti naujų tikslų, pavyzdžiui, skristi lėktuvu. Apie neeilinį ir įkvepiantį senelį papasakojo anūkė Dovilė Baguckytė. Jos teigimu, tie, kas pabendrauja su seneliu, iškart susižavi jo entuziazmu ir energija.

„Nors jau galėtų mėgautis ramiu pensininko gyvenimu, senelis dirba mikroautobuso vairuotoju ir nė negalvoja sėdėti sudėjęs rankų. Jaunystėje dirbo jūreiviu, o didžiausias pomėgis buvo važinėti motociklu“, – atsiųstoje istorijoje rašo D. Baguckytė.

Senjorams, kurie išeina į pensiją, A. Viršilas pataria neužsidaryti namuose ir judėti pirmyn, rūpintis savo šalimi. Anot klaipėdiečio, tai ypatingai svarbu šiais laikais, kai jaunimas išsibarstęs po užsienį.

„Mano gyvenimo taisyklė – turime ugdyti jaunimą, kad jis eitų mūsų pėdomis. Žiūrėkite, jie visi išvažiuoja į užsienį. Aš irgi turėjau tokią mintį, klausiau vaikų, gal jie nori išvažiuoti padirbėti. Kol turiu jėgų, galiu prižiūrėti namus, bet vaikai pasakė: „Nevaryki mūsų, tėti, niekur nuo jūsų nesitrauksim“, – prisiminimais dalijasi A. Viršilas.

Apdovanojo žmonės ir komisija

Ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė Inga Aukštuolytė teigia, kad pagrindinis kriterijus, pagal kurį specialiai konkursui sudaryta komisija išrinko laimėtojus – istorijų unikalumas. Kriterijus, pagal kurį laimėtoją rinko publika – istorijų įdomumas.

„Kiekvienas laimėtojas pasižymi tikriems herojams būdingomis savybėmis: yra drąsus, atkaklus, nebijo dirbti ir siekti ambicingų tikslų, savo darbais gražina pasaulį ir kitais rūpinasi labiau nei savimi. Na, o kiekviena atsiųsta istorija palietė savaip. Išties gera skaityti, kai vaikai negaili šiltų žodžių tėvams už meilę, o pastarieji džiaugiasi šauniomis atžalomis ir tuo, kaip jos siekia gyvenimo tikslų, – sako I. Aukštuolytė.  – Patvirtinome nuostatą, kad lietuviai – kovotojai. Net jei pakerta nesėkmės: ligos, netektys, finansiniai sunkumai, tautiečiai atsitiesia ir nepraranda meilės gyvenimui.“

Sulaukę apie 600 istorijų, konkurso organizatoriai pastebėjo tam tikras ryškėjančias tendencijas. Deja, ne visos džiugina. Pavyzdžiui, nemaža dalis istorijas atsiuntusiųjų teigė, kad jų artimieji nė karto nėra skirdę atostogų į kitą šalį. Na, o kai kurie konkurso dalyviai ne kasmet gali sau leisti išvykti ir prie lietuviškojo pajūrio. Dažniausiai žmonės kelionei nominuoti už nenuilstantį kasdienį triūsą. Tam, kad užsidirbtų, dažnas tautietis dirba per kelis darbus, o daugelio lietuvių didžiausias tikslas – nuosavas būstas. Jo statyboms paskiriamas kone visas laisvalaikis.

Lietuvių istorijomis žavėjosi ir didelį palaikymą rodė svetainės lankytojai. Kai kurios dalyvių anketos sulaukė ir kelių dešimčių tūkstančių gerbėjų.