Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) fojė įsikūrę Kauno meno bienalės tekstilininkai, poetai ir kiti menininkai visą savaitę kvietė kauniečius bendrauti, tačiau norinčiųjų bendrauti atsirado mažai.

Kavinėje kūrė poeziją

Neįprastas sujudimas paprastai tuščios VDU koncertų salės fojė tęsiasi nuo pirmadienio – čia laikinai įsikūrė bienalės kavinė.

Poeto, eseisto Rolando Rastausko, tautai dažnai prisistatančio trumpiniu RoRa, ketvirtadienio popietė "Titrai siuvimo mašinai" kavinėje vyko tylomis. Buvo girdėti tik trijų siuvimo mašinų garsai, sustiprinti tų pačių garsų įrašo. RoRa oriai sėdėjo ant kavinės sofutės ir kažką skrebeno popieriuje. Prie jo vis prieidavo kavinės idėjos autorė tekstilininkė Inga Likšaitė, pasiimdavo priskrebentą popieriaus lapą ir nešdavosi prie skaitmeninės siuvimo mašinos.

Veiksmą fiksuojant filmavimo ir fotokameroms ir transliuojant jį tiesiai į interneto erdvę, rankraštis buvo fotografuojamas, programuojamas ir juodu siūlu gulė ant balto audinio.

"Tai – eilėraščio pratęsimas, vaizdžiai tariant – protezas", – paaiškino RoRa. – Įvykdžiau man skirtą misiją – paprašytas pabūti poetu, juo ir pabuvau. Gimė keletas minimalistinių tekstų. Tai – akimirkos susikaupimo rezultatas."

Palangoje gyvenantis menininkas paaiškino ir vieno eilėraščių, išsiūtų audinyje, gimimo aplinkybes.

"Važiuojant autobusu į Kauną, prieš mane sėdėjo senukas. Dar Vincentas van Goghas mus mokė atkreipti dėmesį į sutiktųjų avalynę. Senuko batai mane pritrenkė – kažkas tarp konclagerio ir jaunų žmonių taip pamėgtų Dr.Martenso batų. Tai labai būdinga seniems žmonėms – toks įspūdis, kad jie visą gyvenimą nešioja tą pačią porą batų. Taip gimė eilėraštis "Stoties senis", – paaiškino RoRa.

Kitas eilėraštis gimė jau kavinėje, išvydus čia eksponuojamus iš švitrinio popieriaus sukurtus drabužius: "Bandžiau įsivaizduoti situaciją: penktadienio vakaras Škotijoje. Prie alinių būriuojasi rūkaliai, tiesiog alkūnėmis trinasi. Bandžiau įsivaizduoti, kaip į tokią vasariškai išsirengusių žmonių minią įsitrina žmogus švitrinio popieriaus švarku."

Paklaustas, ar kavinėje gimę eilėraščiai verti poezijos knygos puslapių, poetas atsakė apie tai tiesiog negalvojantis. Jis tikino, kad šurmulys aplinkui kūrybai neturėjo jokios įtakos.

"Aš sutampu su situacija, priimu žaidimo taisykles ir dirbu lygiai taip pat, kaip dirbčiau sėdėdamas kavinėje Palangoje ar Portugalijoje. Man patinka griežtos kūrybos sąlygos su viena papildomas sąlyga – kad aš tomis sąlygomis galiu daryti, ką noriu", – tvirtino RoRa.

Žavėjosi technikos išradimu

Toliau nuo poeto būriavosi daugiausiai studentiško amžiaus jaunimas – kas tyliai šnekučiavosi įsitaisę foteliukuose, kas filmavo, fotografavo ar sėdėjo įnikę į nešiojamuosius kompiuterius – bienalės kavinėje veikia nemokamo bevielio interneto zona.

"Labiausiai patiko programuojama siuvimo mašina, darbo ja principas. Atsineši atminties raktą, perkeli norimą vaizdelį, ir siuva tau viską", – technikos išradimu žavėjosi menotyros studentas.

Iš pagarbaus atstumo veiksmą kavinėje stebėjo kelios vyresnio amžiaus moterys: "Atėjome pasižiūrėti, ką čia jaunimas sugalvojo." "Keturiasdešimt dvejus metus dirbau "Baltijos" siuvimo fabrike. Siuvimo technologijos man gerai žinomos, šiek tiek išmanau ir apie šią, programuojamą, siuvimo mašiną", – prisipažino buvusi siuvėja Janina Rinkevičienė.

Netrukus RoRa misija kavinėje buvo baigta. "Eisiu apžiūrėti bienalės parodų", – vilkdamasis paltą tarė poetas.

"Kas bus toliau?" – klausinėjo nenorėjusi skirstytis jaunimo grupelė. "Netrukus turėtų ateiti Kęstutis Navakas, leis vinilines plokšteles. Luktelėkite, bus geros muzikos", – žadėjo viena bienalės organizatorių, tačiau paklausta, kada jis ateis, tiksliai pasakyti negalėjo. Netrukus kavinė visiškai ištuštėjo.

Niekas neišdrįso prieiti

Kiek vėliau bienalės kavinėje matėsi liūdnas vaizdelis – vinilinių plokštelių krepšį ir grotuvą apsikabinęs poetas, eseistas Kęstutis Navakas buvo sutrikęs.

"Grotuvas neįsijungia", – paaiškino vienas ištuštėjusioje kavinėje pasilikęs poetas. Netrukus pasirodė vienas kavinės technikų komandos narių ir problemą išsprendė – sujungė reikiamus laidus. Šalta erdvė išsyk tapo jaukesnė – ją užliejo muzika.

Privilioti muzikos garsų, kavinukės staliukų link pajudėjo būrelis jaunimo. K.Navakas virtuoziškai keitė plokšteles, tačiau tarpuose tarp šių veiksmų akivaizdžiai nuobodžiavo. Persimesti keliais žodžiais prie jo periodiškai prieidavo kas nors iš organizatorių, tačiau publika tam nesiryžo. "Ženklus rodė, kad norėtų pabendrauti, bet nepriėjo. Matyt, atrodžiau labai arogantiškai", – šyptelėjo poetas.

"Lietuvoje pasmerkti žlugti visi renginiai, kuriuose veiksmas paliekamas savieigai, ekspromtui", – mestelėjo nenorėjusi prisistatyti moteris. "Trūksta reklamos. Nors žinojau, kad čia veikia bienalės kavinė, eidamas pro šalį, pamaniau, kad vyksta kažkoks studentų renginys, kad tai – ne man. Jei nebūtų pakvietus užeiti pažįstama, tikrai būčiau praėjęs pro šalį", – tikino atsitiktinai į bienalės kavinę užsukęs Kauno pantomimos teatro aktorius Sigitas Laukagalis.

Kol kas neaišku, ar, pasibaigus šiam bienalės projektui, VDU koncertų salės fojė vėl ilgam taps šalta ir niūru. Universiteto prodekanės menui Inos Pukelytės paklaustas, ar šioje vietoje ir ateityje galėtų veikti neformali universiteto kavinė, rektorius Zigmas Lydeka atsakė: "Universitetas skatina iniciatyvas. Pas mus nėra tokio pasakymo leisti-neleisti. Jei atsiranda iniciatyvių žmonių, pateikia savo viziją, ką jie norėtų daryti, mano, kad taip reikia – kodėl gi ne?"

Rolandas Rastauskas

Pamatęs siuvimo mašiną aš pirmiausiai prisimenu kapitalizmo pradžią Palangoje – vaizdą, tarsi atkeliavusį iš XIX a. Charleso Dickenso romanų. Belangiame pusrūsyje įrengtoje siuvykloje plieskiant neonams visą parą buvo siuvami džinsai. Ten dirbusios siuvėjos greičiausiai nesuprastų to, ką mes darome čia. Juokaujant galima pasakyti, kad siuvamoji mašina per 20 metų Lietuvoje nukeliavo ilgą kelią – nuo nelegalių fabrikėlių iki poetinio teksto protezavimo.

Nei kiek nesuabejojau, kai dalyvauti bienalės kavinės projekte mane pakvietė menininkė I.Likšaitė – vertinu tai, ką ji yra sukūrusi dirbdama su filmais, muzika, tekstais. Man tai labai žavu – tekstas tokiu atveju įgauna visai kitą kokybę – iš literatūros pereina į dailės sritį. Kita vertus, kartais žiūrėdami į neišverstų kinų ar japonų eilėraščių magiškus hieroglifus mes taip pat patiriame estetinį susižavėjimą.

Rankraščiai juk niekada neeksponuojami, išimtis – klasikų rankraščiai, po jų mirties saugomi muziejuose. Audinyje išsiūtas rankraštis įgauna visai kitą kokybę – jis iš teksto virsta meno kūriniu. Paprastai juodraštyje eilėraštis yra ekspromto fazėje, o čia rankraštis įgauna galutinį pavidalą, sumarmurėja.

Bienalės kavinės projekto autorė, tekstilininkė Inga Likšaitė:

Mano idėja buvo sukurti erdvę, kurioje visą savaitę vyktų kūrybinis veiksmas, žmonės galėtų užeiti ir toje erdvėje praleisti laiką. Nebuvo numatyta, kad konkrečią valandą vyks kažkoks šou. Mano projektas vadinasi "Tekstai yra čia" – siekiau kelti klausimus apie tai, kas yra čia ir dabar. Argi čia ir dabar momentas gali būti suplanuotas? Aš iki paskutinės minutės nežinau, ar rytoj bus pavykęs, ar nepavykęs renginys. Viskas priklauso nuo žmonių būsenos.

Neturėjau išankstinės nuostatos, koks turėtų būti galutinis rezultatas. Subūriau žmones – norėjosi, kad miestiečiai galėtų ateiti ir pažiūrėti, kaip kuriama. Vieni žmonės klausinėjo, kiti – gūžčiojo pečiais. Negaliu pasakyti, esu patenkinta ar nepatenkinta projekto eiga. Tai, kas čia vyksta, yra dirbtuvės-hepeningas, ir tam tikros nemalonios situacijos yra hepeningo dalis. Tai yra neplanuota, improvizacijos momentas mums ir yra svarbiausias.

Šaltų lietuvių reakcijų mes tikėjomės. Tai, kad mažai žmonių bendravo su menininkais, tarsi lakmuso popierėlis parodė visuomenės nuotaikas – ar jie jaučiasi gerai, ar jie gali tiesiog bendrauti, ar juos reikia visą laiką linksminti, kad jiems visą laiką būtų malonu.