Jau daug metų kinematografiniame pasaulyje liūdnai konstatuojama, kad kadaise kino šedevrais žiūrovus džiuginęs italų kinas daugelį metų negali pabusti iš letargo būsenos.
Ištikimi tradicijoms
Nors naujausi italų filmai kasmet demonstruojami pagrindiniuose festivaliuose, jie retai susilaukia ir žiūrovų, ir kritikų dėmesio (neseniai pasibaigusi kino šventė Venecijoje tik patvirtino šią tiesą). Todėl nenuostabu, kad net biografinį filmą apie italų literatūros ir kino genijų Pierre Paolo Pasolini pernai sukūrė ne jo tautiečiai, o amerikietis Abelis Ferrara.
Tokiame pilkokame kontekste, kai garsiausi kino klasikai jau iškeliavę į tobulesnį pasaulį, Italijos kino garbę atkakliai gina nebent režisierius Nanni Moretti ir jo jaunesnysis kolega Paolo Sorrentino. Nors jie priklauso skirtingoms kartoms, abiejų kūrybą jungia panašus tragikomiškas požiūris į pasaulį.
Režisierius N.Moretti reputaciją kino pasaulyje tiksliausiai galime apibrėžti dviem žodžiais – poetas ir humanistas. Dar šio menininko kūrybos analitikai pabrėžia jo pasaulėžiūrą gerai charakterizuojančius bruožus – lengvą ironiją (dėl šios savybės N.Moretti dažnai vadinamas itališkuoju Woody Allenu), norą išreikšti asmeninį santykį su aplinkiniu pasauliu (dažniausiai jis pats vaidina pagrindinį herojų – tą patį charakterį skirtingomis aplinkybėmis), donkichotiškas pastangas anarchiškam mūsų laikų chaosui priešpriešinti amžinas pasaulio tvarkos vertybes ir nostalgiją tiems laikams, kai žmonių tikėjimas neapsiribojo vien tikėjimu banko kortelės galia.
Įkvepia kino klasika
N.Moretti kūryba lengvai apibrėžiama autorinio kino kategorijomis. O jo kolega P.Sorrentino įkvėpimo semiasi italų kino klasikoje.
Labiausiai P.Sorrentino mėgsta italų kino mago Federico Fellinio kūrybą, ištikimybę kuriai deklaruoja stebėtinai pastoviai. Užpernai sukurtas ir daugelį kino festivalių apkeliavęs jo filmas "Didysis grožis", apdovanotas "Oskaru" kaip geriausias užsienio filmas, sužavėjo ir gero kino mėgėjus, ir vertintojus (filmas surinko daugiau kaip šešiasdešimt apdovanojimų). Tiesa, nereikia būti dideliu kino ekspertu, kad pamatytum, jog "Didysis grožis" daug kuo primena F.Fellinio šedevrą "Saldus gyvenimas" (1960 m.). P.Sorrentino taip pat stebi Amžinojo miesto gyventojus, ypač meninės bohemos atstovus: pro pagrindinio herojaus buto langus net atsiveria Koliziejaus vaizdai, o jo bute dažnai renkasi Romos elitas. Tik anot "7 meno dienų" TV apžvalgininko Jono Ūbio, F.Fellini taip pat domino žmonės – jų groteskiški lūkesčiai bei figūros, ir iš jų didysis režisierius kūrė neįtikimą ir melancholišką kino poeziją, o "Didžiajame grožyje" jos nėra."
Be mandagumo ritualų
Naujausias P.Sorrentino darbas "Jaunystė" aiškiai rimuojasi su F.Fellinio šedevru "Aštuoni su puse" (1963 m.). Abiejų filmų svarbiausi įvykiai vyksta sanatorijose.
F.Fellinio filme mineralinio vandens gydykloje išsisėmęs kino režisierius Gvidas Anselmis karštligiškai stengiasi atgauti ne tiek fizines jėgas, kiek dvasinę pusiausvyrą. Filme "Jaunystė" vaizdingame Alpių kurorte susitinka du senstantys draugai – kompozitorius bei dirigentas Fredas Balingeris (akt. Michaelas Caine‘as) ir kino režisierius Mikas Boilas (akt. Harvey Keitelis). Gyvenimo mėtyti ir vėtyti menininkai nieko gero iš artimos ateities nebesitiki, todėl gali nebekreipti dėmesio į mandagumo ritualus. Fredas dėl savo principų lengvai atsisako net karalienės Elžbietos II kvietimo pagroti savo geriausią kūrinį per princo Filipo gimtadienį. O Mikas vis dar viliasi, kad naudingas poilsis (ir galbūt kurorte sutikta kokia nors naujoji mūza) įkvėps jį parašyti dar vieną genialų scenarijų.
Filosofinės melancholijos kupinas filmas "Jaunystė", kaip ir "Aštuoni su puse", nuaustas iš taiklių pastebėjimų, absurdiškų situacijų, tragikomiškų paradoksų ir naktinių košmarų (ypač įspūdingai atrodo Venecijos šv.Morkaus aikštės užtvindymas). Vis dėlto filmą vainikuoja pergalingi koncerto sopranui su orkestru aidai ir paprasta, bet kartu išmintinga išvada: gyvenimas nuostabus, nepaisant to, kad nuo jaunystė iki senatvės yra tik vienas žingsnis.
Naujausi komentarai