Oskaro Koršunovo režisuota garsioji Justino Marcinkevičiaus dramos trilogijos dalis "Katedra" šių metų pretendentų į Auksinius scenos kryžius sąraše minima tris kartus.

Kas: "Katedra".

Kur: "Girstučio" kultūros centre.

Kada: balandžio 4 d. 18 val.

Į solidžiausius Lietuvos teatralams skiramus apdovanojimus pretenduoja muzikos autorius kompozitorius Antanas Jasenka, Aklą smuikininką suvaidinęs Saulius Bareikis nominuotas Nepagrindinio vaidmens kategorijoje. Be to, spektaklis nominuotas ir lietuvių literatūros kūrinio sceninės interpretacijos kategorijoje.

Apie spektaklį, kurio premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko pernai lapkričio 29 d., pats režisierius yra pasakęs: "Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius".

Tai, anot O.Koršunovo, – neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, kaip sako jos statytojas Laurynas, sukurta žmogui. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis.

"Per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kaip Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų, – pasak režisieriaus, šiandienė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. – Suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.

Režisieriui įdomiausias – kuriantis žmogus. Kūryba esanti dieviškoji, o kartu – ir demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. "Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių", – sako vienas garsiausių šių dienų lietuvių režisierių.

Poetas J.Marcinkevičius, kalbėdamas apie trečiąją garsiosios istorinės trilogijos dalį, yra prisipažinęs: "Dramoje mane domina menininko, kūrėjo tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama tampa ir menininko drama. Jį supančioje tragiškoje tamsoje, tarp klaidų, skausmo ir kančių, jam vis labiau ima ryškėti Tėvynės idealas – ta pagrindinė Kolona, ant kurios kiekvienas žmogus turi statyti savo KATEDRĄ. Tėvynė, jo supratimu, – tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, etinių ir estetinių idealų viršūnė, tai KATEDRA, kurios aukšti taurūs skliautai suteiks prieglobstį ir atgaivins bet kokį darbą, bet kokią kūrybą. Tai menininko iškentėtas, bet, deja, maksimalistinis idealas, kurį pamina tikrovė – aplinkui viešpataujantis melas, klasta, gobšumas, prievarta ir engimas... Bendromis pastangomis suteikime šios dramos pagrindiniam simboliui – KATEDRAI – šiuolaikinį turinį: humanizmą, taiką, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealus."

Spektaklyje vaidina Marius Repšys, Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis, Toma Vaškevičiūtė, Monika Vaičiulytė, Vytautas Rumšas ir kt.