Rolandas Kaušas su žmona Simona ir sūnumi Martynu gyvena Jungtinėse Valstijose, San Diege. Teologijos studijos Romoje, Vytauto Didžiojo bažnyčia, kur jis kunigavo, dėstytojavimas Vytauto Didžiojo universitete – visa tai liko praeityje. R.Kaušas jau nebe kunigas.

Šiandien R.Kaušas – Amerikos pilietis, nedidelės šeimos galva. Jis neslepia: kartais naktį, atsėlinus nemigai, pažyra klausimai. Kokius atsakymus siūlo gyvenimas be altoriaus?

Žmogus be statuso

– Ar galima teigti, kad, nusivilkus sutaną ir su mylima moterimi laukiant į pasaulį pasibelsiančio kūdikio, jūsų gyvenime įvyko didelis lūžis? – paklausėme R.Kaušo.

– Didžiulis. Sekmadienį dar aukojau Mišias, o antradienį išlipau iš lėktuvo Amerikoje, pasiryžęs pradėti gyvenimą be altoriaus. Pasikeitė žymiai daugiau negu laiko juosta. Vienišiaus gyvenimas tapo gyvenimu kartu, saugumas ir aprūpinta kasdienybė iškeista į kasdienę kovą dėl išlikimo, į kitokį socialinį statusą. Jei jau tiksliai – nebeturėjau jokio statuso. Prisimenu, Amsterdame žiūrėjau pro lėktuvo iliuminatorių į gatvę šluojantį žmogelį ir pagalvojau: mano ateitis. Pasakiau Simai, pradėjom abu juoktis. Tada nebuvome spėję pajusti savo padėties rimtumo, todėl dar atrodė juokinga.

Jau nekalbu apie kultūrinį, kalbinį ir kitus pasikeitimus. O kur dar galynėjimasis su savigrauža, visų rūšių kaltės jausmu?

– Ką labiausiai norisi iš to meto prisiminti? O ką visiškai užmiršti, išbraukti?

– Kunigu buvau devynerius metus. Kiek atsimenu, žmonės nei Kelmėje, nei Kaune, nei Betygaloje manimi nesiskundė. Keturi mano patarnautojai įstojo į Seminariją. O Vytauto Didžiojo universiteto studentai net nuoširdžiausiu dėstytoju buvo išrinkę. Mielai prisimenu tą lėkimą kaip burlente ant bangų, palankiam vėjui pučiant. Kalėdoti į kaimą nuvežęs vairuotojas atsiprašinėjo: „Dovanok, klebone, kelias po lietaus pažliugęs“. Žmogus buvo pasirengęs švarką patiesti, kad tik klebonas kojų nesusiteptų.

O nesinori atsimint to skaudaus apsisprendimo meto, blaškymosi, išeities ieškojimo, apmirimo. Reikalavimų, kad Dievas pasakytų, ką daryt. Ir paskui pirmųjų kelerių metų Amerikoje, kol gijo žaizdos. Bet kaip galėčiau atsisakyti dalies savęs? Visa, kas man atsitiko, yra mano asmeninė istorija. Tie dalykai, kuriuos šiandien gėda prisiminti, blogos patirtys, mane augino. Tokie momentai ir suteikia gyvenimui vertės ir svarumo.

Sapnuoja save, aukojantį Mišias

– Ar dažnai grįžtate prisiminimais į kunigystės metus? Gal sapnuojate save stovintį prie altoriaus? Negaila?

– Neišvengiamai grįžtu. Žinutė internete, apsilankymas Lietuvoje užveda laiko mašiną, nešančią atgal. Esu sapnavęs save aukojantį Mišias. Sapne užmiršau žodžius ir vis savęs klausinėjau: „Ką tu čia dabar dirbi?!“ Neradau sapnininke, ką tai galėtų reikšti. Matyt, reikia mažiau valgyti prieš miegą.

Kartais būna – pavargsti nuo gyvenimo ir pagalvoji: sėdėčiau dabar kur kaimo parapijoj!.. Paskui nuvažiuoju prie vandenyno, pabūnu valandėlę, išplauna tą nuovargį, ir vėl gerai. Tada susivokiu, kad dalykų, kurių norėčiau, kaip ir dvasios ramybės net gūdžiame kaime už dyką nedalina. Niekas už tave tavo kelio nenueis.

– Ką veikiate Amerikoje? Iš ko valgote duoną?

– Tiesioginis mano darbas vadinasi „emotional and spiritual support“ (emocinė ir dvasinė pagalba – red. past.). Dirbu su nepagydomais ligoniais ir jų šeimomis. Grįžtu namo, ir Sima vakarieniaujant klausia: „Kaip praėjo tavo diena?“ Aš savo ruožtu: „Ar tikrai nori žinot?“ Abu su Marčiumi pasižiūri vienas į kitą ir neigiamai papurto galvas.

Retkarčiais palaidoju ar sutuokiu: žmonėms tokiomis akimirkomis reikia kažko, kas primintų amžinybę ir nepasibaigiančią meilę, nenutrūkstamą ryšį, bet be pamokymų, moralizavimų. Man nesvarbu, kokios jie religijos. Esu gavęs daugybę padėkos laiškų. Be to, ką čia slėpti, tai teigiamai atsiliepia šeimos biudžetui. Šalia to, anksčiau užsiėmiau nekilnojamojo turto perpardavimu, bet dabar tas biznis užsirišo.

Dar, turėdamas laisvo laiko, rašinėju. Turiu po ranka „Altorių šešėly“ ir daug literatūrinių pretenzijų. Ką gali žinot...

Laimei leidimo nereikia

– Ar jau atsakėte sau į klausimą, kodėl nutiko taip, kaip nutiko?

– Mano teorija tokia: nieko neatsitinka be reikalo. Esu žmogus nedrąsus, linkęs susikurti komforto zoną ir iš jos nekišti nosies. Man buvo patogu: dėstymas VDU ir Seminarijoje, rektoriavimas Vytautinėj (Vytauto Didžiojo bažnyčioje – red. past.), visur tik kviečia, išsižioję klausosi, garsiai ploja. Bet taip buvo tik išorėje. Viduje jau kurį laiką sukau ratus, nerasdamas išėjimo. Kaip žmogus, buvau skaudžiai sustingęs. Kad atsibusčiau, Dievas atsivedėjęs spyrė sėdynėn… Ir taip mano pasaulyje atsirado Sima ir Martynas.

Kaip šiandien atsimenu tuos visus balsus aplinkui. Vyskupo SigitoTamkevičiaus: „Išduodi nukraujavusią Bažnyčią“. Motinos: „Mane palieki“. Parapijiečių: „Daryk abortą“. Šiaip žmonių: „Pasielk kaip vyras“. Bendradarbių: „Sutvarkyk viską, ne tu pirmas“. Bičiulių: „Yra kitų būdų“. Tik Dievas tylėjo. Matyt, jam koją po to spyrio skaudėjo. Jeigu kas sako, kad neturiu tikėjimo, klysta. Aš žinau, ką reiškia šokti į tamsą viską paliekant, nežinant, kas priekyje, nutildžius savyje visų patarėjų balsus. Nereikia klausti kitų leidimo, norint buti laimingam. Nors prisimenu, kaip pasitraukęs nuo altoriaus gėdydavausi gatvėje žmonėms matant stumti vaikišką vežimėlį.

Sūnus žino savo istoriją

– Kokie jūsų santykiai su sūnumi? Ar jis žino savo atsiradimo istoriją?

– Dabar Martynui dvylika. Svajoja būti roko žvaigžde. Viskas jam sekasi, kaip kokiam kunigo vaikui. (Juokiasi). Taip, Martynas žino savo mamos ir tėčio istoriją. Bet jam tai nedaro didelio įspūdžio. Gal vėliau, kai sugebės tame įžiūrėti daugiau dramatizmo. Pasišnekam mes su juo apie viską: apie moteris ir apie gyvenimą, apie tai, kaip išgarsėjęs pirks negyvenamą salą ir ten organizuos roko stovyklas. Martynas lietuviškai kalba su akcentu, paieškodamas žodžių, kol galų gale neiškentęs peršoka į anglų. Tris vasaras praleido Lietuvoje ir dabar jau pradeda susivokti esąs lietuvis. Anksčiau reikalaudavo draugų akivaizdoje su juo kalbėti tik angliškai. Dabar atvirkščiai – įžvelgia privalumą, kai niekas nesupranta.

Neseniai Martynas nakvojo pas draugą. Atsikėlęs ryte kaip įprastai nuėjau į jo kambarį, o tas tuščias. Suspaudė širdį. Kelias nuo vežimėlio iki vyriško pasididžiavimo sūnumi ir meilės jam. Vienas iš tų momentų, kai reikia važiuoti prie vandenyno ir tyliai pasėdėti. Pakeliui dar užsuku į budistų vienuolyną arba Šv.Kolbės bažnyčią: visur to Dievo pilna. Toks mano santykis su Martynu.

– Ar Martynas bus vienturtis?

– Iš pradžių nė negalvojome apie tai, kad galėtume turėti daugiau vaikų. Norėjosi įsitvirtinti. Kelis kartus buvome arti benamystės, be darbų ir be dokumentų. Dabar Simona nori mergaitės, matyt, reikės skaityti knygas, iš kur jos atsiranda. Atėjo jos eile norėti daugiau.

Žmonai – kava į lovą

– Kaip apibūdintumėte tai, ką jaučiate savo žmonai po 13 bendrų metų?

– Kai kartais naktį nesimiega ir guliu, žiūrėdamas į lubas, rankas susidėjęs po galva, dirsteliu į šalia gulinčią pasišiaušusią galvą. Matyti tik veido kontūrai. Ar nuo tos tylos, ar šiaip dėl kažkokių neaiškių priežasčių tą galvą pabučiuoju. Galva suniurna. Apkamšau aplink antklodę ir pagalvoju: „Ar tik nebus meilė?“

– Kokios akimirkos jūsų su Simona šeimyniniame gyvenime gražiausios, vertos visko, ką dėl jų paaukojote?

– Gal šeštadienio rytas, tylus ir dar neįkaitęs? Kai kepu kiaušinienę, darau ant jos „smily face“ (besišypsantį veiduką – red. past.) iš daržovių, verdu kavą ir ant padėklo nešu Simai į lovą. Mėgstu tuos rytus, kai nereikia bėgti ir, kaip Sima sako, gali „pabūti momente“. Paskui skaitome laikraštį arba žiūrim pro langą, nes gyvename ant kalno. Kartais, bet jau vis rečiau, prisistato ir Marčius Parčius. Jam patinka lietiniai blynai, kurių kepimo specialistas irgi esu aš. Taip ir sėdi jie abu lovoj išsižioję kaip paukščiukai, kol pamaitinu.

Penktadienio vakarais paprastai leidžiam sau pasėdėti prie televizoriaus – „Movie Night“. Išsinuomojame keletą kino filmų. Žiūrime, kol akys išvarva. Šiaip šeimos židinio kurstytoja yra Sima. Jai žymiai geriau sekasi. Aš vis dar tebesimokau išreikšti savo jausmus. Gėdijuosi. Bet juk kava į lovą šį tą pasako.

Amerika tapo namais

– O pagalvojate, ką veiktumėte, jeigu nebūtų Simonos, Martyno?

– Turbūt bekunigaučiau sau ramiai. Tik niekada nežinai, kuria koja Dievas stuktelės. Mat nuo to priklauso tolesnė kryptis.

– Ar nesinori atgal į Lietuvą? Juk turėjote pasiūlymų grįžti ir dirbti Vilniuje.

– Mūsų namai jau Amerikoje. Pasisvečiavę Lietuvoje, sakome: „Važiuojam namo.“ Komunikacijos priemonės leidžia kone fiziškai dalyvauti Lietuvos gyvenime: internetas, Skype, elektroninis paštas. Grįžti? Ėėėė… ne. Tiesa, kartais pagauna entuziazmas, bet tada reiktų vėl viską pradėti iš naujo. Kiek gi galima? Nors, kaip jau sakiau, niekada nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Galime kontroliuoti tik tai, kas esame.