Velykos – atgimimo ir prisikėlimo šventė. Didmenine prekyba besiverčiančios bendrovės „Vezo“ vadovui 46-erių Sauliui Žukauskui nereikia aiškinti, ką reiškia prisikelti naujam gyvenimui. „Visi mes sulaukiame savo skambučio, – sako jis. – Tada suvokiame – reikia keistis.“

– Ar tebesate vakarėlių liūtas? – paklausėme S.Žukausko, išgarsėjusio kaip triukšmingų pobūvių siela.

– Mano vakarėliai pasidarė gana reti, bet man visą laiką tenka pirmojo smuiko dalia. Kaip visada.

– Kas jūsų gyvenime pasikeitė po širdies infarkto, ištikusio prieš trejus metus?

– Skambutis yra suskambėjęs. Nėra čia ko slėpti. Turėjau pakeisti savo gyvenimą. Atsiriboti nuo tam tikrų pomėgių, didelių kompanijų. Pasikeitė vertybės. Pradėjau daugiau laiko skirti sau.

– Ką reiškia – skirti laiką sau?

– Tai reiškia, reguliuoti maistą. Reguliuoti dienotvarkę. Kiek įmanoma leisti sau daugiau pabūti gamtoje, pabendrauti su pačiu savimi. Teko perskaityti daug įvairių knygų, kalbėtis su žmonėmis, kuriems, kaip ir man, suskambėjęs skambutis. Daugelis po infarkto puola į depresiją, jiems atrodo, kad gyvenimas priartėjo prie finišo. O man visiškai taip neatrodo. Numečiau daug svorio, pradėjau į daug ką žiūrėti visiškai kitaip ir jaučiuosi puikiai. Gydytojai, kurie seka mano sveikatos būklę, sako, kad jei turėčiau pereiti rimtą medicininę komisiją, niekas nepasakytų, kad aš turėjau didelę širdies problemą. Bet smegenyse, aišku, kažkas liko. Daug ką permąsčiau ir ėmiau keisti.

– Kuo skiriasi jūsų racionas anksčiau ir dabar?

– Atsisakiau kiaulienos, bulvių, ryžių, duonos produktų. Mano racione atsirado daugiau daržovių, vaisių, žuvies, jūros produktų. Visiškai nebeliko grietinės, sviesto, riebių padažų. Anksčiau nekreipdavau dėmesio, kada, ką ir kiek valgau. Dabar atsirado reguliarumas, kitoks požiūris į maisto produktus, jų derinimas, noras nepersivalgyti, įprotis riboti. Pripratau prie to ir dabar mano akyse daug daugiau šviesos. Kai nori, visada susitvarkai. Nereikia ypatingų patarimų iš šalies, jie ateina patys. Kad ir iš knygų.

– Pavyzdžiui, kokių?

– Kai dar gulėjau ligoninėje, draugai man atnešė (dabar visi juoksis) Robino Sharmos knygą „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“. Populistinę, primityvoką. Bet tuo momentu kaip tik ši knyga privertė mane apie labai daug ką susimąstyti. Ten herojaus istorija panaši į manąją, turbūt todėl „Vienuolis“ taip paveikė mane. Gal kiti į šią knygą žiūri kitaip, bet man ji buvo tai, ko, matyt, tuo metu reikėjo. Ji padėjo man perkainoti vertybes, pakeisti požiūrį į daugelį dalykų.

– Požiūrio permaina. Vertybių revoliucija. Kas tai buvo jums?

– Viskas vyko savaime ir vienu metu: nukrito svoris, pajutau malonumą judėti, nes dingo sunkumo jausmas, pradėjau kitaip džiaugtis gyvenimu. Atsirado lengvumo pojūtis, kasdienė nuotaika, šypsena. Pradėjau matyti visai kitokį pasaulį.

– Bet naujajame jūsų pasaulyje nė kiek ne mažiau darbų, įtampos, streso?

– Pasaulis netapo naujas, naujas tik mano požiūris. Darbų nesumažėjo, jų net padaugėjo, nes visi žino, kaip dabar sunku uždirbti pinigus. Bet aš visur suspėju. Mano darbo diena sutrumpėjo. Stengiuosi labiau susikoncentruoti, atlikti darbus greičiau, kokybiškiau. Prie kompiuterio praleidžiu mažiau laiko nei anksčiau. Kai viską susidėstai tvarkingai, dienotvarkė tampa erdvesnė.

– O ką veikiate po darbo?

– Gyvenu miške, todėl vakarais važinėju dviračiu po mišką. Arba vaikštau po jį, kvėpuoju, klausausi paukščių. Skaitau laikraštį. Manęs netraukia nei golfas, nei tenisas. Man smagiau būti vienam su savimi ir su gamta.

– Verslui dabar – adrenalino laikas. Ar jaučiate tai?

– Šitai jaučia visi verslininkai. Bet aš kol kas neverkiu, visiems šypsausi, nors mano aplinkoje, tarp artimų draugų, yra tragedijų, nulemtų šios krizės. Aš kol kas sugebu susitvarkyti ir finansinius, ir sveikatos, ir namų reikalus.

– Jei į jus kreiptųsi žmogus, apimtas nevilties, nesusivokimo, už kokio šiaudo stvertis, ką jam patartumėte?

– Aš manau, kad skendėjimas neviltyje ir sėdėjimas duobėje yra pats blogiausias variantas. Reikia bandyti suvokti, kuo prasta situacija tau gali pasitarnauti. Kuo ji gali būti naudinga. Nes žmogui naudinga yra kiekviena situacija, tik reikia tai pamatyti.

Išmintingieji sako, kad protingas žmogus per krizę uždirbs žymiai daugiau pinigų nei įprastoje situacijoje. Krizinės situacijos priverčia susimąstyti, padaryti išvadas. Tai dūris į minkštą vietą, raginantis atsibusti, paieškoti savyje vidinių resursų ir veikti. Be streso, supurtymo tu dažniausiai niekada taip ir nepasiryši keisti gyvenimo. Kai kažkas įvyksta – o dabar daugeliui žmonių kažkas įvyko – mes pradedame mąstyti, ką iki šiol darėme ne taip.

Velykinis S.Žukausko tostas

Tiems, kuriems šiandiena atrodo labai baisi, linkiu žvelgti į gyvenimą optimistiškiau, daugiau šypsotis. Ir nesėdėti nuleidus rankas, taupyti kiekvieną litą ir laikyti jį kišenėje galbūt visiškai kitokiems reikalams nei nuolaidų akcijos prekybos centruose.

Manau, kad dabar kaip tik ta situacija, kai reikia taupumo režimo, kuris pravers visam gyvenimui. Dabartinė situacija turėtų priversti labai susimąstyti – ar eiti į parduotuvę vien dėl to, kad nėra ką veikti arba kad kažką ten parduoda pigiau, nors tas daiktas visai nėra būtinas, ar verčiau pataupyti pinigėlius ir investuoti juos kad ir į labai nebrangų nekilnojamąjį turtą ar kokį paprastą, netikėtą verslo planą.

Linkiu, kad Velykos būtų tikra šventė, per kurią niekas nekalba apie krizę.