XVIII Pažaislio muzikos festivalis Gedulo ir vilties dienai paminėti klausytojus pakvietė į netradicinę erdvę – seniausią Lietuvos cukraus fabriką, kuriame skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto Requiem.

Neįprasta erdvė

Neįprasta koncertinė erdvė – seniausio Lietuvos cukraus fabriko Marijampolėje vienas angarų, fabriko gamybos sandėlių, minint itin skaudžią Lietuvai masinių tremčių dieną dieną virto simboliu, nes jame susėdę klausytojai savotiškai pasijuto tarsi didžiuliame vagone.

Šį simbolį itin išryškino ir sustiprino prie patekimo į angarą pastatyti ne laiptai, o prekinis vagonas. Tik praėję pro jį avykusieji į koncertą galėjo patekti į erdvią fabriko sandėlio patalpą. Birželio 14-osios vakarą ji virto koncertine sale, scenografija, susikaupti verčiančiu simboliu.

Jokių minkštų kėdžių, krištolinių sietynų ir blizgančio parketo, aplink – vien šaltos, niūrios sienos, kietas grindinys ir pro duris plevenantis vėjas – ir tai galbūt viena gražiausių puokščių tremtiniams atminti: susikaupti verčianti erdvė ir iškili muzika.

Orkestras, choras, solistai

Mozarto Requiem – paskutinis, dramatiškiausias, didingiausias didžiojo kompozitoriaus kūrinys.

W.A.Mozarto gedulingąsias mišias atliko Kauno miesto simfoninio orkestras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, solistai Raminta Vaicekauskaitė (sopranas), Rita Preikšaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras) ir Tomas Ladiga (bosas).

Prie dirigento pulto stojo Petras Bingelis, tądien Kauno valstybinio choro dainininkus išleidęs koncertuoti į Vilnių.

„Atvažiavau iš Kauno dėl Petro Bingelio ir Requiem, – prieš koncertą kalbėjo kaunietė Aldona. – Juk nėra toli, o dar ir koncertas nemokamas.“

Gedulo ir vilties dienai skirtą koncertą dovanojo Marijampolės UAB „Arvi cukrus“, kurio vadovas Andrius Leškevičius, taip pat ir Marijampolės meras Vidmantas Brazys pasveikino susirinkusiuosius ir klausėsi koncerto.

Muzikinės mišios

Didžiuliame mūro sandėlyje kadaise gulėjo cukraus maišai, o penktadienio vakarą erdvioje patalpoje sustatytos kėdes jį pavertė koncertine sale.

Prieš koncertą daugelis nerimavo dėl akustikos kokybės. Vis dėlto netrukus visi įstikino, kad garsas sklinda puikiai ir, galima sakyti, minkštai sklaidosi erdvėje. Taigi teliko tik klausytis puikiai grojančio orkestro, choro ir nuostabių solistų vokalo.

Ir ne tik klausytis, bet per muzikines mišias, padedant genialiam kūriniui ir puikiam atlikėjų kolektyvui, atverti savo sielą, kurioje Gedulo ir vilties diena vienaip ar kitaip gaudžia.