Nors jų muzika labiau primena roko ar džiazo variacijas nei dainuojamąją poeziją, jie pyksta vadinami bardais, tačiau šįkart šis vardas jiems tinka labiausiai. Būtent dėl beprotiškos poeto, muzikanto Domanto Razausko ir dar šešių bičiulių idėjos – surengti nemokamą koncertų turą ne Lietuvos didmiesčiuose, o miesteliuose ir kaimuose.

Kai dauguma scenos atstovų raiko vasarinį pyragą pajūrio kurortuose, D.Razauskas su grupe nusprendė padaryti kai ką beprotiška – pasidalyti savo dainomis su tais, kurių nepasiekia plačiajuosčiai internetai, ten, kur į sales muzikantų buvo užklydę nebent tarpukariu.

Spontaniškai užsukę į miestelį, užlipę ant piliakalnio, įlindę į apgriuvusią bažnyčią jie koncertavo neprašydami nieko daugiau, nebent maisto ir nakvynės. Neregėtai graži Lietuva, spindinčios neišlepintų klausytojų akys, nuostaba ir netikėti jų atsivertimai – tai, pasak Domanto, brangiausias honoraras, kurį gavo jis ir jo bendrakeleiviai.

– Vietoje nesėdi – begalės koncertų festivaliuose, individualūs koncertai Lietuvoje, užsienyje, sakei, vyksi ir į JAV. Tad iš kur tokia beprotiška idėja dar bastytis ir po Lietuvą? Kas dėl to kaltas – Kerouacas (gal ne šiaip sau pasiskolinai „Dharmos valkatas“), vaikystės animaciniai filmai apie keliaujančius Brėmeno muzikantus, apskritai skaitymas, muzika, draugai ar tiesiog šiaip sau užsinorėjai rokeriškų gastrolių?

– Kartais juokauju, kad nebėra laiko rašyti naujas dainas – per daug koncertų. Bet tai didžiausias malonumas, kurio riboti man nesiseka. Kelionė į JAV prapuolė, kaip į vandenį dingo organizatoriai. Tačiau jau suderinome koncertą Kopenhagoje, yra keletas pasiūlymų iš Anglijos lietuvių. Vadinasi, judėjimo bus ir ne Lietuvoje.

Prieš gerą pusmetį man ir mūsų bosistui Pauliui Rukui važiuojant iš koncerto Panevėžyje, vidury greitkelio šovė mintis: o kodėl mums neapvažiavus Lietuvos šunkeliais? Mes nuolat koncertuojame įvairiuose miestuose, bet kaip tie kaimeliai ir miesteliai, kurie lieka šonuose? Kas ten gyvena? Kur koks piliakalnis, akmuo, kapas? Reikia aplankyti ir juos. Ir tai dvigubas malonumas: iš vienos pusės, mes pamatom nefasadinį Lietuvos veidą ir aplankom mums įdomias vietas, o iš kitos pusės, suteikiame galimybę parodyti, kad mokėti reikia ne už viską, – muzika pati pas tave gali atkeliauti į kiemą, net jei tu būsi vienintelis mūsų klausytojas.

Antras žingsnis – visa tai nufilmuoti. Kai ką panašaus Islandijoje yra dariusi grupė „Sigur Rós“. Iš pradžių manėme, kad mūsų idėjos nepalaikys kiti užimti muzikantai. Vis dėlto keliaujama 8 dienas už savo pinigus, be jokių patogumų, miegama pas žmones, kurie priima, arba palapinėse. Degalai – už savo pinigus. Tačiau, mano didžiausiai nuostabai, išvykome septyniese. Aš (gitara, balsas), Simas Butavičius (smuikas), Paulius Rukas (kontrabosas), Marius Leiburas (mušamieji), Pranas Dapšauskas (trombonas), Simonas Švitra (filmavimas ir nuotraukos) ir net vairuotojas Darius Malinauskas, šiaip jau dirbantis apšvietėju. Visi tai darė iš idėjos. Nuomojome senuką mikroautobusą, pylėmės degalus. Pinigai buvo renkami iš dviejų koncertų Vilniuje.

– Sakoma, kad Lietuvoje dykai muziką dalyti sau leidžia tik Andrius Mamontovas ir D.Razauskas. Bet kas bet kuriuo metu gali parsisiųsti krūvas naujausių dainų iš tavo tinklalapio. Dabar – dar ir nemokamas koncertų turas. Nors problemų dėl mokėjimo lyg ir nebūtų – bilietai į tavo koncertus dažnai dingsta jau prieš savaitę. Iš kur dabar toks dosnumas?

– Su visa pagarba ir meile A.Mamontovui, bet jis muziką nemokamai ėmė dalyti tik dabar, o mūsų dainos internete nemokamos jau 10 metų. Tik ką įrašėme ir į savo svetainę įdėjome naują albumą „Rodyklės“. Rodyklės rodė, kad reikia važiuoti ir groti būtent be jokių bilietų, pardavimo sistemų, ne salėse, ne apybaisiuose kultūros namuose, o ant kalno, prie upės, prie tvarto, po medžiu, valtyje ir taip toliau. Vienur grojome tik porai ekskavatorininkų, kitur – šimtui gerbėjų, suorganizavusių koncertą apleistoje koplyčioje vidury miškų. Likus kelioms savaitėms iki turo savo svetainėje prašėme žmonių siūlyti įdomias, gražias ir svarbias vietas, kuriose būtų galima pagroti. Vietas, kur paprastai muzika neskamba. Viskas, ko norėjome už tai, kad ten koncertuosime, – kad mums pagal galimybes suorganizuotų maisto. Ir ką jūs manote? Kad ir kur atvažiuodavome, mūsų laukė troškiniai, šiupiniai, blynai, šašlykai, žuvis, kartais ir nakvynė ar bent jau saugi vieta palapinei.

Aišku, po tuo slėpėsi ir rimta problema: kad ir kur nuvažiuodavome, visur būdavo labai sunku atsisveikinti. Reikėdavo užtrukti, dar pagroti, dar pasivaišinti, pabendrauti su tais, į kurių miestelį neatvažiuoja jokių muzikantų. Niekada. Todėl jau pirmą turo dieną tapo aišku, kad visko, ką esame suplanavę, neapvažiuosime. Sugebėdavome per dieną pagroti keturis penkis koncertus ir tai išsunkdavo iki paskutinio lašo. Kartais ir kraujo. Bosistas nuolat ieškodavo pirkti daugiau pleistro pirštams.

– Ar iš anksto derinote vietą, laiką, kur sustosite, kada koncertuosite? Koks buvo maršrutas?

– Už maršrutą ir svarbias vietas buvau atsakingas aš. Kaip vėliau paaiškėjo, gerokai pervertinau mūsų galimybes ir nuvertinau Lietuvos dydį. Buvo vietų, kurias derinome iš anksto, žmonės pamatė svetainėje, kad važiuojame aplink Lietuvą, ir siūlė vietas. Buvo tokių, kurias norėjome aplankyti patys. Pavyzdžiui, baltiška dangaus kūnų stebykla šalia Observatorijos, milžiniški klinčių karjerai prie Menčių kaimo netoli Akmenės, pamario kaimai...

Šiurkščiai tariant, maršrutas buvo suplanuotas toks: judame Rytų Aukštaitija, pro Molėtų, Utenos kraštus, kylame link Salako, Zarasų, Sartų apylinkių, nuo Rokiškio kraštų traukiame toliau link Pasvalio, Pakruojo, į šiaurinę Lietuvą (Žagarės, Joniškio, abiejų Akmenių apylinkės) ir atsiduriame Žemaitijoje. Malamės aplink Platelius, lankome tokius mažyčius stebuklus kaip Salantai (netoli – Orvidų sodyba), Tryškiai, Kartena. Vėl į šiaurę iki Skuodo grožybių, tokių kaip Apuolė, Mosėdis, kuršių žemėmis judėjome link jūros, vėliau – pamario (Ventė, Rusnė, Mingė), o tada pro užliejamus kaimus link pasakiško Panemunės kelio, tarsi dalijančio Lietuvą pusiau. Panemunės keliu pro visas pilis iki Vilkijos, kur senuoju ir mažai kieno važiuojamu keltu per Nemuną kėlėmės į suvalkiečių žemes. Judėjome iki pat vakarinės sienos, su Karaliaučiumi, kur stovi Kudirkos Naumiestis, žemyn link Vilkavišio regiono, tada – į Marijampolės apylinkes ir pas dzūkus. Labiausiai baiminomės dzūkų vaišingumo, patys suprantat... Bet reikia pripažinti, kad ir suvalkiečiai nepateisino savo skūpo vardo – puotas kėlė. Kai kur maršrutą keitė ir lietus. Kai kažkur šiaurėje grojome dainą „Lietaus kambarys“, nugirdome, kad Vilnių užpylė. Vėliau Salantuose įžeidėme apleistą Gaidžio koplyčią saugančią gaidžio dvasią, ir tą naktį palapinės per lietų pastatyti nesugebėjome, prašėmės pas žmones. Kurie, kaip išaiškėjo, – giminės. Iš viso nuvažiavome beveik 1600 kilometrų.

Labiausiai bijojome, kad netektų papildomai pirkti daugiau degalų už savo pinigus, o ne už ką tik Vilniuje gautus honorarus. Tačiau situacija, su kuria pirmą kartą taip aiškiai susidūrėme keliaudami pasieniais, yra tokia: mūsų provincijoje apie legalius degalus niekas net girdėti negirdėjęs! Ir, suvokdamas blogai sakąs, privalau pasakyti „ačiū Dievui“. Sutaupėme.

Geriausi kelionės momentai, kaip visada, nesuplanuojami. Štai, pavyzdžiui, netoli Sartų yra toks ilgas, gal 35 metrų, apžvalgos bokštas, pastatytas (o kalbos groži!) tokio pono Trumpos. Nuo jo viršaus atsiveria visi Sartai. Taigi užsikorėme ten su visais instrumentais ir pradėjome groti atsisukę į ežerą. Trombonininkas pūtė dūdelę, ir jos garsas ėjo taip toli per ežerą, kad už kelių kilometrų mus nugirdo baidare plaukiantis mano tėvas. Manė, kad jau vaidenas, kad ežero dvasios. Sako: „Girdžiu pažįstamą melodiją ir negaliu patikėti... Ne... Ne, negali būti.“ Panašiai sutrikę buvo ir nežinia kokiais vėjais prie to vienišo bokšto atklydę kažkokie užsieniečiai.

Beje, taip jau išėjo, kad klausytojų, pora ar šimtas, bet buvo visur. Kažkaip mistiškai jų atsirasdavo net ten, kur mažiausiai tikėdavomės. Štai Menčių klinčių karjere mūsų, iki pažastų paskendusių klintyse, pasiklausyti sustojo du ekskavatorininkai. Įsivaizduokite: nė gyvos dvasios keliolikos hektarų plote, karštis, klintys, nepravažiuojami ir beveik nepraeinami karjerai, 20 metų čia kasi klintis, staiga atsisuki ir matai penkis išsišiepusius su gitara, kontrabosu, smuiku, trombonu, perkusijom. Stovi sau ir groja.

– Keliese važiavote? Kaip su bičiuliais ištvėrėte ilgą kelionę kartu, ar muštynių nebuvo?

– Patiems šiek tiek keista, kad nesusipykome. Nes turą kiekvienas įsivaizdavo kiek skirtingai. Vienam norėjosi daugiau poilsio, kitam – daugiau pamatyti ir pagroti. Su vyrais ištvėrėme aštuonias dienas taip, lyg būtume pažįstami nuo vaikystės, nors su kai kuriais grojame tik porą mėnesių. Tiesa, nuolat ėmėme tranzuotojus kelyje, tad kartais mašinoje trumpam atsirasdavo ir moterų. Štai Mingės kaime netikėtai sutikome dvi belges, kurios taip pat keliavo aplink Lietuvą. Pavežėme iki Suvalkijos.

Bet, kita vertus, labai gerai, kad buvome be moterų, be žmonų, draugių. Atsirastų vaidybos, nutylėjimų, kistų diskursas ir beprotiškų pokalbių stilius. O dabar viskas paprasta: atvažiavom iki kūdros ar ežero, iššokom iš autobusiuko ir – kaip žvėrys visi nuogi į vandenį. Be jokių kompleksų.

Didžiausias minusas – kad per maždaug 32 koncertus, kuriuos sugrojome per tas dienas, mūsų dainos mums patiems ėmė, švelniai tariant, įkyrėti. Kaip juokais sakė mūsų operatorius Simonas: „Anksčiau su drauge dar pasiklausydavau Razausko retkarčiais... Po šito turo... Nepyk, Domantai...“

– Ar tave ir tavo grupę atpažįsta provincija? Sako, kad plačiajuostis internetas, televizija apima 90 proc. Lietuvos, o internete esi ir tu. Bet visgi gal kai ko dar nepasiekė? Kokia vietinių reakcija, kokia jūsų? Kiek žmonių susirinkdavo?

– Nieko tas internetas neapima. Buvo vietų, kur vieną tekstinę bylą į mūsų kelionės dienoraštį internete kraudavo kelias valandas. Vietiniai visur sutikdavo labai skirtingai. Neįmanoma lyginti kokių žemaičių Tryškiuose ar Kartenoje su suvalkiečiais prie Vilkaviškio. Skirtingi žmonės, skirtingos patirtys, skirtingos kalbos ir pasaulio suvokimas. O dėl to žinomumo, tai būdavo visko. Išlipam prie Alytaus piliakalnio, o ten iš gretimų pravirų automobilių groja mūsų dainos. Labai keista. Nes prieš turą manėme grosiantys dviem, trims žmonėms, ežerams, paukščiukams. Kartą grojome prie apleisto Vasario 16-osios Akto signataro Mirono dvaro liekanų. Staiga sužinome, kad šioje vietoje muzika paskutinį kartą skambėjo Smetonos laikais. Įsivaizduojate, koks jausmas apima ten grojant?

Matydavome, kaip koks kaimo keistuolis šokčioja iš džiaugsmo klausydamas, ir jausdavome absoliučią palaimą. Po to visi prieina, pakalba, paklausinėja, susipažįstam, pavalgom. Buvo mergaičių kažkuriame miestuke, kurios visai savo šeimai ir draugams pusvalandį parašus rinko, nors mūsų anksčiau nežinojo. Paprasčiausias dėmesys žmogų paperka stipriau nei visi pasaulio blizgučiai.

Štai, pavyzdžiui, paminėsiu Verebiejų miestuką netoli Simno. Mokyklą uždarė, darželį uždarė. Viską uždarė. Darbo nėra. Kas mirė, kas geria, kas išvažiavo. Grojam mes prie ką tik uždarytos mokyklos, niekas mūsų ten nežino, bet ateina paklausyti visi likę gyvi Verebiejuose. Tada tose dainose atsiranda kažkokio anksčiau neregėto tikslo, koncertas virsta simbolinis. Galbūt tas miestelis tuoj pat dings iš žemėlapio, bus galutinai sunaikintas, paverstas vaiduokliu.

Buvo ir „atverstųjų“. Ateina su treningais, iš veido matai, kad nusistatymas mūsų atžvilgiu yra švelniai kategoriškas. Tačiau po kelių dainų prieina, spaudžia ranką, dėkoja. Tiesiog anksčiau niekada negirdėjo gyvai grojant, nemanė, kad galima judėti ne tik pagal plaktuko garsus. Tokie dalykai labai brangūs, nes vieno žmogaus istorija, susijusi su tavo dainomis, paveikia daug stipriau, nei 10 tūkst. žiūrovų Vingio parke.

– Ar buvo norinčių paimti iš tavęs gitarą ir pagroti ką nors kita, nei groji tu (Vysockį, pvz., tarpukario romansus)? Kuo koncertai didmiesčiuose skyrėsi nuo šitų? Kaip garsas, vaizdas – juk pastaruoju metu ne mažiau dėmesio skyrei ir vaizdinei koncertų daliai?

– Buvo. Liudvinavo miestuke netoli Marijampolės iš Simo buvo bandoma išreikalauti smuiku groti Rybako melodijas. Reikėjo daug lietuviškos diplomatijos pastangų. Žaliosios kaime, netoli Vilkaviškio, viena šviesi moterėlė labai nustebo po mūsų koncerto, kad ji yra negirdėjusi tiek daug liaudies dainų.

Visur grojome akustiškai. Žinojome, kaip sustoti, kad girdėtųsi visi instrumentai. Įrašinėjome į specialius diktofonus. Labai geras ir keistas jausmas, kai groji akustiškai ant kokio Palemono kalno šalia Veliuonos. Čia pat debesys ir garsas, rodos, eina kažkur už jų. Arba Ventės Rage, kur toks vėjas, kad vienas kito negirdėjome prie pat stovėdami.

Vaizdinė koncertų dalis buvo neplanuota. Išlipa nesiskutę, išsimaudę klintyse, net kruvini „valkatos“ ir išsitraukę smuiką, kontrabosą, gitarą, tromboną, kachoną (perkusinis instrumentas) imame groti prie kokio paminklo lenkų okupantus išvariusiems kariams. Kokio čia dar vaizdo reikia?

Kai grodavome sutemus arba paryčiui, mūsų vairuotojas ir apšvietėjas Darius iš kažkur ištraukdavo prožektorių.

– Yra tokia laida „Mūsų miesteliai“, ten vedėja pasakoja – čia bažnyčia, varpinė, čia suolelis, čia jį tašęs kalęs stalius, čia į kultūros namus žmonės renkasi. Ar iš tikrųjų toks teigiamas provincijos vaizdas dėliojasi didmiesčio žmonėms, pvz., tau, tavo grupei?

– Jei kalbėsime apie žmones – absoliučiai teigiamas. Kai rodai dėmesį, gauni dėmesį.

Viename miestuke mums parodė kultūros namus. Tai iki šiol buvo gražiausi mano matyti kultūros namai – tiesiog griuvėsių krūva ir kažkada buvęs namas. Kitur žmonės savo jėgom, savo iniciatyva susitvarkę pavydėtinai gražiai. Lietuva – milžiniška. Čia vienam nedideliam regionui galima skirti savaitę, tiek visko yra pamatyti, kas nestovi šalia greitkelių, į ką nėra nuorodų ant žemėlapio.

– Ar dabar vyksite į Brėmeną?

– Nevyksime.