Kauno valstybiniam dramos teatrui įteikta kauniečio dramaturgo Gedimino Jankaus naujausioji pjesė „Kybartų aktai“– apie tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos ir pirmojo ministro pirmininko Augustino Voldemaro dramą.

Daugybė klausimų

Šiuo metu visuomenėje vis daugiau diskutuojama ir mėginama objektyviai įvertinti prezidento A.Smetonos vaidmenį ir jo pasitraukimą lemtingomis 1940-ųjų birželio dienomis. „Reiškiama gana prieštaringų nuomonių, – pastebi pjesės autorius G.Jankus, – todėl ryžausi neigti sovietinės ideologijos sukurtą ir iki šiol gajų mitą, kad prezidentas tebuvo per upelį bėgantis tautą išdavęs bailys.“

Dramaturgas atidžiai gilinosi į istorijos pateikiamus faktus, perskaitė keliolika to laikotarpio veikėjų ir liudininkų knygų, atsiminimų, laiškų. Ir kuo daugiau skaitė, lygino skirtingų veikėjų memuarus, tuo daugiau ryškėjo kai kurios iki šiol nutylimos aplinkybės ir kilo vis daugiau klausimų.

„Kodėl per paskutinį Vyriausybės posėdį dauguma ministrų muistėsi nuleidę akis? Kas ir kodėl primygtinai, desperatiškai ragino A.Smetoną sugrįžti iš Kybartų, o siena buvo uždaryta prieš pat A.Smetonos akis? – daugybę klausimų sau ir kitiems užduoda G.Jankus. – Kodėl į prezidentą šauliai nukreipė savo ginklus? Kodėl Marijampolės pulkui buvo įsakyta grįžti atgalios į kareivines? Ar tik baimė dėl savo ir šeimos gyvybės lėmė A.Smetonos elgesį? Ir kas būtų nutikę, jei prezidentas būtų grįžęs į Kauną? Kokio jo parašo reikėjo sovietams? Ko gero, juo būtų pasinaudota perduodant įgaliojimus sovietų suformuotai valdžiai ir visiems laikams nebeliktų pagrindo ginčyti okupacijos.“

Ar tikrai – bėglys?

Dramos autorius remiasi prezidento A.Smetono Kybartų aktais, kuriuos jis parašė praėjus keliems mėnesiams Berne, Šveicarijoje, pažymėjęs datą – 1940 m. birželio 15 d. Pavadinimas ir data nedviprasmiškai byloja, kad šio politinio testamento nuostatos subrendo būtent Kybartuose, traukiantis iš Lietuvos.

Konstitucinės teisės žinovo prof. M.Romerio teigimu, Kybartų aktai buvo konstitucinį nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą įtvirtinantys dokumentai. Jie paaiškina, kad iš panosės sovietų agentams ir jiems pataikavusiems veikėjams A.Smetona išsigabeno valstybės konstitucingumo pagrindą. Be jo parašo jokia sovietų okupantų suformuota valdžia negalėjo ir negali būti laikoma teisėta. „Štai kodėl nuo pirmųjų okupacijos dienų buvo beatodairiškai peršama A.Smetonos, bėglio ir bailio, karikatūra“, – įsitikinęs dramaturgas G.Jankus.

Dramatiškas susitikimas

Dramos veiksmas vyksta Kybartuose 1940-ųjų birželio 15-osios vakare. Būtent tą dieną, po paskutiniojo Vyriausybės posėdžio Prezidentūroje, kuriame svarstant Sovietų Sąjungos ultimatumą buvo nuspręsta nesipriešinti, A.Smetona išvyko iš Kauno į Kybartus. Tik vidurnaktį jis slapta perėjo Vokietijos sieną.

Augustinas Voldemaras, buvęs A.Smetonos bendražygis, vėliau pašalintas iš valdžios, persekiotas ir ištremtas į užsienį jo oponentas ir varžovas, prasidėjus okupacijai, bandė grįžti iš užsienio į Lietuvą. Tačiau Kybartuose buvo sovietų agentų suimtas. Paskutinis dviejų politikos veikėjų, buvusių bendražygių, vėliau nesutaikomų priešų menamas susitikimas ir įvyksta Kybartuose.

Tai dešimtoji Gedimino Jankaus pjesė. Jos rankraštis įteiktas režisieriui Gyčiui Padegimui ir Kauno valstybiniam dramos teatrui. Scenos šviesą anksčiau yra išvydusios dramaturgo pjesės „Amžinas keleivis“ apie Vydūną, „Ir šviesa, ir tiesa“ apie V. Kudirką, „Stolypino vagonas“.