Savaitgalį vykęs ketvirtasis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas (PLJS) „Harmony park“, Prienų rajone kaip įprastai turėjo ir ketvirtą sudedamąją dalį – gausybę diskusijų bei pranešimų.

„Gera jau ketvirtą kartą matyti tūkstančius žmonių, kuriems rūpi kokioje Lietuvoje gyvename, kurie diskutuoja ir bendrauja. Ir svarbiausia – jiems rūpi kokioje Lietuvoje gyvensime kitame šimtmetyje. Tai buvo pagrindinis šių metų festivalio tikslas – pažvelgti į ateitį. Gal kartais tik pasvajoti, bet nuo svajonių juk viskas ir prasideda.“, – sakė renginio organizatorė Ieva Davydenko. Ilgąjį savaitgalį vykęs festivalis suvienijo daugybę tokių žmonių. Renginyje susirinko daugiau nei trys tūkstančiai lietuvių iš daugiau nei 40 pasaulio valstybių kalbėti apie Lietuvą ir idėjas jai, o geras oras ir netradicinė festivaliui aplinka buvo tarsi visiškai natūralus dalykas.

Pranešimuose bei diskusijose ir koncertuose dalyvavo visi: nuo kandidatų į prezidento postą iki Seimo pirmininkų, nuo socialinių tinklų žvaigždžių iki profesorių, nuo prodiuserių ir atlikėjų iki didžiausių šalies įmonių savininkų bei vadovų. Visus juos vienijo idėja betarpiškai diskutuoti ir kalbėti apie Lietuvą. Muzikantas Arnoldas Lukošius festivalio diskusijos metu sakė, blogai kalbėti apie savo šalį yra sakyti ant savęs. Mes esam priversti būti patriotais, o tai festivalyje pasakojo menininkų instaliacijos. Ray Bartkus kvietė pažvelgti į Lietuvos šimtmetį apšviesdamas 100 medžių šaknis ir viršūnes. Menininkė Jolita Vaitkutė liepos 6-ąją duoklę atidavė Karaliui Mindaugui sukurdama vaisinį jo biustą.

Kas dar įsiminė? Profesoriaus Vytauto Landsbergio priminimas, kas esame. Ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo mintys apie tai, kuo mes esame panašūs. Ruandiečio Jono Steverio laisvumas. Ralpho Simono ir Davido Traubo meilės Lietuvai pripažinimas.

Vienas festivalio diskusijų dalyvių klausė, ar sutiktume laukti 50 metų, kol bus geriau. Ne tik festivalio dalyviai ar organizatoriai, tačiau turbūt daugelis nenori laukti. Kaip renginyje grojęs Marijonas Mikutavičius dainavo, mes tikrai mylim Lietuvą. Klausti, ar aplinkiniai ją myli, festivalyje nereikėjo. Tai buvo tarsi savaime aišku, o „Tautiškos giesmės“ giedojimas vienu balsu tik tai patvirtino.

„Didžiausias įkvėpimo šaltinis – tai suvokimas, kodėl mes esame čia“, – ant scenos vienas pagrindinių renginio pranešėjų D. Traubas, kuris prasitarė jau turįs scenarijų kino filmui apie Lietuvą. Festivalis įkvėpė būti bei giliau svarstyti, kodėl ir kas esame bei kokia Lietuva kiekvienas mūsų būsime ateinantį šimtmetį. Su tomis idėjomis Lietuvos ateičiai ir apie ją ir palikome parką, ištikimai festivalį priimantį nuo pat jo organizavimo pradžios. Kaip sakė vienas renginio dalyvių, pats laikas nustoti bijoti, jog idėjos bus pavogtos. Laikas pradėti jas įgyvendinti.