Poetas Kęstutis Navakas negali gyventi be vinilinių plokštelių. Kiekviena turi savą kvapą ir savą istoriją, kiekviena įsigyta margiausiais keliais. Už jas sumokėtos milžiniškos sumos, bet ką daryti, jei aistra kainuoja brangiai?

Plokštelėms išleistų sumų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas nė nebando slėpti. 48 metų K.Navakas spalvingai pasakoja apie praėjusį laiką, kuriame susipynė ano meto jaunimui būtini atributai: vinilinės plokštelės, firminiai džinsai ir noras būti kietam.

– Kęstuti, kodėl pradėjote kolekcionuoti vinilines plokšteles?

– Mokykloje buvo smagu būti kiek kitokiam. O tais laikais tai reiškė dėvėti „kietus“ džinsus („kieti“ reiškė tik dvi firmas, visi klausdavo, ar tavo džinsai „levakai“, ar „vrangliorai“, kiti jau buvo off-off-broadway). Taip ir su vinilais. Kas jų turėjo, buvo dievas. Turėjau jų, blogiausius parduodavau tokiam Dainiuliui, kuris pinigų neturėjo, bet atsiskaitydavo iš mamos pavogtomis auksinėmis grandinėlėmis. Pakabukų net neįsidėmėdavau, pernelyg greit auksas virsdavo vėl vinilais.

– Kur anais laikais tų plokštelių gaudavote?

– Vinilų būdavo įmanoma įsigyti savaitgaliais Kauno profsąjungų rūmuose filatelistų susirinkimuose. Jais ten buvo prekiaujama. Vienas vaikinas iš Biržų jų atveždavo trijų sprindžių storio portfelį. Pavydėdavau jam to portfelio – dar ir kaip.

Dabartinis plokštelių kolekcininkų gyvenimas ne itin skiriasi nuo sektantų. Eini į kokią tarpuvartę ir ten kas nors tau parduoda 1976-ųjų „The Queen“. Brangiausi pirmieji leidimai, tik jų čia beveik nerasi. Tokijo plokštelių parduotuvėje ilgai laikiau rankose pirmąjį vieno „The Rolling Stones“ disko leidimą. Kainavo 450 litų. Šalia gulėjo toksai pat, tik vėliau leistas, už 10 litų. Nusipirkau pastarąjį ir beveik verkdamas išėjau iš parduotuvės.

– Kambaryje – prieblanda, kampe blyškiai šviečia toršeras, ant komodos senas gramofonas suka plokštelę, iš kurios liejasi prieškarinio Kauno dendžio Danieliaus Dolskio balsas… Bet gal neatspėjau – jūsų namuose turbūt dažniausiai skamba senas geras rokas?

– Geriausia muzika yra ta, kurios klausydavausi mokykloje, nuo ABBA iki „Led Zeppelin“. Ligi šiol turiu visus jų albumus. Tais senais laikais jie nebuvo labai lengvai gaunami. Rinka buvo uždara ir visi žinojo, kas kokį diską gavo.

Buvo susidūrimų ir su vadinamąja Kauno mafija, jie irgi norėjo klausytis muzikos. Kartais atvažiuodavo juoda „Volga“ ir pro mašinos langelį paduodavau naujausią „Nazareth“ ar „Kiss“ albumą. Visada laiku grąžindavo, pridėdami 25 rublius. Visada galvodavau, kad prideda per mažai, bet sykį jie perdavė 500 rublių. Na, gal muzika labai patiko? 500 – tai penkiolika vinilų, vieno jų kaina svyravo nuo 30 iki 40 rublių.

– Gal iš tų plokštelių sklindanti muzika būna eilių įkvėpimo šaltinis? Ar ji – tik poilsis, relaksacija?

– Kadaise klausydavausi Antono Brucknerio simfonijų, jos padėdavo man rašyti. Taip pat Gustavas Mahleris, kuris irgi sugebėdavo uždegti mano žvakes. Dabar rašyti labiausiai padeda tyla, kurioje jau suslėpti visi mozartai ir visi pinkfloidai.

– Kiekviena plokštelė turi savą gyvenimą ir savą istoriją. Kurios jūsų plokštelės įsigijimo istorija yra įdomiausia, intriguojanti? Už kurią plokštelę teko brangiausiai suploti?

– Anais atmintinais laikais buvau itin užsinorėjęs naujos Amandos Lear plokštelės, o ją turėjęs toks Arūnčikas niekaip nesutiko parduoti. Teko kelti kainą iki tol, kol tapo sukalbamas. Kaina buvo 60 rublių, kas dabar atitiktų 600 litų. Tą plokštelę nusipirkau, o apie sumokėtą sumą dar ilgai kalbėjo visas Žaliakalnis. Marginalinis Žaliakalnio mafijozas, pravarde Majoras, išsyk atbėgo jos skolintis. Tiesa, nelabai norėjo grąžinti, ką liudija kino teatro „Daina“ vestibiulis, kur aiškinomės, kas ir kaip. Išsiaiškinome, grąžino, likome draugai.

Už plokšteles ir toliau mokėdavau labai brangiai, nes kiekviena aistra yra brangi. Galima labai nebrangiai įsigyti Olandijoje ar Vokietijoje leistų vinilų, tačiau kolekcininkui tai kelia tik juoką. Nesu tikrasis kolekcininkas, tarp mano poros tūkstančių vinilų pirmųjų leidimų nėra daug, tačiau kiekvienas vinilas turi savo garsinį atspaudą, įmanomą atlieti iš gipso kaip pomirtinę kaukę.

– Dabar – kiti laikai. Informacinės technologijos tobulėja kiekvieną dieną, muzikos visi klausosi ne iš vinilinių, o iš kompaktinių plokštelių, o jūs garbinate „antiką“.

– Plokštelės neišnyks, kaip neišnyks ir knygos. Kiekviena jų individuali ir nesuskaitmeninta, ne nulis ir vienetas. Kadaise, tais atmintinais laikais, kai visi žinodavo, kas ką turi, pasklido gandas, kad mano plokštelę Kaune turi dar kažkas. Pardaviau tą plokštelę, pasiduodamas rinkos jėgai. Tačiau prieš tai adata perbrėžiau vienos dainos dantiraštį. Toje vietoje adapterio adata turėjo šoktelėti. Ir pagal tai vis atpažindavau savo plokštelę, besisukančią ant vis kitų Kauno patefonų. Ji buvo vis ta pati.

– Kokią plokštelę trokštate įsigyti artimiausiu metu?

– Brangiausios plokštelės Kaune dabar yra Franko Zappos. Tad ir teks ką nors iš jo įsigyti, nors viską jau ir taip turiu. Vakar nupirkau „Genesis“ albumą vien dėl to, kad draugė paklausytų. Turiu aš tą albumą. Kažkur. Tingiu ieškoti. Lengviau nupirkti.