„Visada nuomojamės apartamentus, bent porą kilometrų nutolusius nuo jūros, tada daugiau ramybės ir mažiau turistinio šurmulio. Skaitai knygą kažkur vidury kalno, aplink šmirinėja gyvatės, skorpionai – vargu, ar dar kurioje kitoje gautum tiek laukinės gamtos“, – pasakoja Rolandas Vilkončius.

Kai tik atvažiuoja į savo atostogų vietą, Vilkončiai išsiaiškina, kur vietinis turgelis, jame perka vaisius, daržoves, žuvies. „Šioje kelionėje įvyko lūžio taškas, – juokiasi Rolandas. – Aš pradėjau valgyti jūrų gėrybes! Labiausiai prisidėjo kaimynystėje poilsiavusi internacionalinė italo ir vokietės šeima. Moteris yra restorano šefė, išmokė, kaip kepti ir patiekti žuvį, krevetes. Anksčiau sakydavau, kad man skaniausia žuvis yra dešra, o dabar jau nesu toks kategoriškas... Ypač, kai žuvis – šviežia, naktį pagauta ir ryte atsidūrusi ant prekystalio“. Ir tai nebuvo vienintelė kaimynystėje užsimezgusi pažintis. Su kitais kaimynais vokiečiais Vilkončiai taip susibendravo, kad ketina artimiausiu metu juos palankyti Kelne.

Rolandas negaili komplimentų Istrijos regionui, kuriame praleido beveik dvi savaites atostogų – čia kroatai labiau primena italus, sveikinasi „Ciao“, šios vietos – tai buvusi Romos imperijos dalis. „Rekomenduoju pasivaikščioti po Rovinjo miestelį, kurio šimtmečius menančios gatvių grindiniai nugludinti iki blizgumo. Perfrazuojant šiemetinį LNK šūkį, galiu pasakyti, kad Kroatija yra dvidešimt kartų geriau ir važiuočiau į ją kad ir dvidešimtą kartą“.