„Mes, kino kūrėjai, išgyvename neaiškius laikus, nežinodami, kur mus nuves technologinė pažanga“, – sakė Kaune viešėjęs islandų režisierius Daguras Kari.

37-erių režisieriaus trumpametražis filmas „Prarastas savaitgalis“ (1999) susižėrė 14 tarptautinių apdovanojimų, o pilno metražo vaidybinė juosta „Albinosas Nojus“ sulaukė ne tik kritikų dėmesio ir pripažinimo, bet ir didelės finansinės sėkmės. Tačiau daug laiko ne tėvynėje praleidžiantis islandas tikino recepto, kaip sukurti gerą filmą, nežinąs.

Kino forume „Scanorama“ Kaune ir Vilniuje rodyta šio režisieriaus vaidybinė juosta „Gera širdis“ („The Good Heart“, 2009). Tragikomiška istorija, sulaukusi kauniečių komplimentų, pasakoja apie jauno benamio ir gyvenimu nusivylusio pagyvenusio baro savininko keistą draugystę, vedančią aukščiausio momento – širdies persodinimo operacijos link.

– Jūsų filme „Gera širdis“ matome gerai papasakotą ir parodytą istoriją. Ar tai ir yra gero kino pagrindas?

– Nesu tikras dėl geros istorijos. Kurdamas filmą, stengiuosi susikoncentruoti į svarbiausius, aukščiausius momentus. Iš anksto niekada nesu tikras, apie ką gi turėtų būti visa istorija – paprastai žinau tik konkrečias situacijas, kurias norėsiu parodyti filme. Tuos mažus momentus, atskiras filmo dalis, aš renku bėgant metams. Bendra istorija iš atskirų karoliukų susiveria tik pabaigoje. Gera istorija, žinoma, yra svarbu, bet man filmo siužetas yra antraeilis dalykas, palyginti su atskira scena. Juk kinas yra momento menas – to, kas užfiksuojama atskirose scenose.

– Savo filmams paprastai jūs rašote ir scenarijus. Kai juos kuriate, galvojate, kaip publika visa tai priims, ar tai, ką jūs norite pasakyti, ją pasieks?

– Stengiuosi pasodinti save į publikos vietą, tai yra tikrinu pagal save: stengiuosi kurti tokį filmą, kuris patiktų man pačiam. Kai rašau scenarijų – o tai yra kūrybinis procesas, vykstantis vienumoje – stengiuosi pats save prajuokinti ar nustebinti. O publikos atsakas į mano filmus man tikrai daug reiškia.

– Jūsų filmuose tragiški elementai susipina su komiškais. Ne taip lengva žmones priversti vienu metu ir susigraudinti, ir šypsotis…

– Taip, tai nėra paprasta – tai tarsi balansavimas ant lyno, stengiantis per daug nenukrypti nei į komedijos, nei į tragedijos pusę. Paprastai pradedu nuo humoro, bet vėliau pereinu prie rimtesnių dalykų, tragedijos elementų. Man labai patinka geros komedijos, bet dažnai jos palieka žiūrovą su tam tikru tuštumos jausmu. Be to, gyvenimas nėra vien komedija. Todėl aš visada tikiuosi, kad, humorą sutuokus su tragedija, išeina kažkas įdomesnio ir labiau gyvenimiško nei komedija.

– „Geros širdies“ veiksmas vyksta metropolyje – Niujorke. Ar tai nėra bandymas filmu sudominti kuo daugiau žmonių?

– Nebūtinai. Didelio miesto veiksmo vietai reikalavo filmo siužetas. Čia įvyksta tiek atsitiktinumų, kurie atrodytų pernelyg neįtikimai tokiame nedideliame mieste kaip Reikjavikas. Aš norėjau papasakoti miesto pasaką, tam man reikėjo dviejų pasimetusių sielų, klaidžiojančių didmiesčio takais. Kiekviename savo filme stengiuosi sukurti atskirą mikrokosmosą, sukurti jausmą, kad visa, kas vyksta kine, yra realybė, tik išgyvenama, jaučiama nustačius save kitais dažniais.

– Jūsų filmas rodytas „Scanoramoje“, kur didžiąja dalimi pristatomas Šiaurės šalių kinas. Ar, jūsų akimis, šių šalių kinas išskirtinis? Gal galėtumėte jį palyginti su Lietuvos kinu?

– Nesu kino kritikas, man sunku kalbėti apie kiną, ypač, jei tai – ne mano sukurtos juostos. Tačiau manau, kad panašioje geografinėje juostoje gimę filmai vis dėlto turi tam tikrų panašumų. Nei islandų, nei Šiaurės šalių kino su lietuviškuoju negalėčiau palyginti, nes su jūsų šalies kinu nesu susipažinęs.

– Gal esate pastebėjęs, kas domina šiuolaikinį intelektualų žiūrovą?

– Žiūrovų neskirstau į intelektualius ir nelabai. Man apskritai rūpi žmonės, einantys į kiną. Dabar kinas išgyvena keistus laikus. Kai pradėjau kurti kiną – prieš daugiau nei dešimtmetį – filmai dar buvo skirti žiūrėti kine. Šiuolaikinėje skaitmeninėje eroje, kai kino rinkos žlunga, tu kuri filmą, ir nebežinai, kur žmonės jį žiūrės: kine, per televizorių, per kompiuterį, piratiniu būdu parsisiuntę iš interneto ar per mobilųjį telefoną. Taigi mes, kino kūrėjai, išgyvename neaiškius laikus, nežinodami, kur mus nuves technologinė pažanga ir kuo visa tai baigsis.