Pereiti į pagrindinį turinį

Sėkmė svetur nesudegino tiltų į gimtinę

2013-05-05 11:00
Sėkmė svetur nesudegino tiltų į gimtinę
Sėkmė svetur nesudegino tiltų į gimtinę / Kauno muzikinio teatro nuotr.

Vakar Kauno valstybiniame muzikiniame teatre skambėjusi Johanno Strausso operetė „Naktis Venecijoje“, skiriama Laimono Pautieniaus 40 metų jubiliejui pažymėti.

Baritono balso savininkas L. Pautienius Lietuvos muzikinėse scenose debiutavo dar studijuodamas Lietuvos muzikos akademijoje: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – Spoletos vaidmeniu Giacomo Puccini operoje „Toska“ ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – Niko Johno Kanderio miuzikle „Zorba“. Gimtinės scenų solistas neišduoda nepaisant įtampto savo darbo grafiko: nuo 2009-ųjų L. Pautieniaus pavardė puikuojasi ir prestižinio teatro „Deutsche oper am Rhein“ (Diuseldorfas, Vokietija) trupės narių sąraše.

– Koks buvo jūsų kelias į muziką?

– Muzika mane lydėjo nuo mažens: užaugau dainingoje šeimoje – mamos penkios seserys buvo dainingos, tėtis su savo broliu turėjo gerus balsus. Tėtis su mama jaunystės metais buvo gana garsus duetas Varėnos rajono saviveiklininkų pasaulyje.

Taigi jau nuo 1-osios klasės pradėjau lankyti Varėnos vaikų muzikos mokyklą, smuiko klasę, bet po metų, pedagogei pakeitus darbo vietą, teko pereiti į fortepijono klasę. Posūkis į muziką: mokyklos lankymas ir jos baigimas – žinoma, daugiau tėvų, ypač mamos nuopelnas, nes paskutiniais metais pritingėdavau.

– Žinant jūsų sėkmę muzikos pasaulyje, atrodo, nesigailite, kad į jį pasukote. Kokių dar turite pomėgių, ar visą laiką suryja muzika? Ar niekad nesustabdė mintis: o kas, jei būčiau tapęs tuo, apie ką svajojau nuo vaikystės?

– Mano pomėgiai niekuo labai neišsiskiria, ir jie nėra susiję su muzika. Nuo mažens mane labai traukė medicinos sritis, svajojau tapti gydytoju ir nežinau, ar būčiau pasukęs į muziką, jei, tarkim, būčiau pasirinkęs medicinos sritį. Gal dažniau apsilankyčiau operos teatre kaip klausytojas, atvirkščiai nei yra dabar.

– O po muzikos studijų iškart atėjote į Kauno valstybinį muzikinį teatrą? Koks buvo jūsų kelias į šį teatrą?

– Mano pirmas vaidmuo buvo Lietuvos nacionaliniame operos teatre dar būnant ketvirtojo kurso studentu – Spoleta operoje „Tosca“. Kauno muzikinis teatras mano gyvenime atsirado praėjus dar keleriems metams. Jau baigdamas magistrantūros studijas gavau pasiūlymą sudainuoti Niko vaidmenį miuzikle „Zorba“. Po to buvo ir kiti vaidmenys.

– Į jūsų jubiliejui skirtą spektaklį atvykstate iš Vokietijos, kur dirbate jau ne vienus metus.

– „Deutsche oper am Rhein“ dirbu ketvirtus metus. Tai teatras, esantis dviejuose miestuose (Diuseldorfe ir Duisburge). Teatre – net 55 solistų ansamblis, dirba dar kelios dešimtys kviestinių solistų. Per sezoną šis teatras parengia ir išleidžia 9–10 operų ir apie 4–5 baleto premjeras. Repertuare vietos randa ir senovinė, ir šiuolaikinė operos. Pavyzdžiui, ateinantį sezoną repertuare bus net keturios Benjamino Britteno operos.

– Ar galėtumėte išskirti spektaklį, kuriame atsiskleidėte labiausiai, kuris širdžiai pats mieliausias ir kodėl: sutapo dvasinė būsena, charakteris, buvo ypatingas meistriškumo laiptelis, kurį įveikėte, ar kas nors kita?

– Iš savo jau per 50 vaidmenų norėčiau išskirti Onegino vaidmenį. Kaip juokauju, ši vaidmenį reikia dainuoti dabar. Dar studijų metais mano dėstytojas profesorius Virgilijus Noreika sakė, kad tai – mano partija. Todėl į šį vaidmenį ėjau pamažu: išmokau partiją ir laukiau, kada kas nors pakvies. Taip jau išėjo, kad šį vaidmenį pirmą kartą dainavau Diuseldorfe, po to – su „bohemiečiais“. Taigi lentynoje partija buvo pragulėjusi ketverius metus. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ypač mielas yra Enriko vaidmuo Gaetano Donizetti operoje „Lučija di Lamermur“. Taip pat buvo malonu dainuoti Rene F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“. Iš paskutiniųjų darbų norėčiau išskirti Fordo vaidmenį Giuseppe's Verdi operoje „Falstafas“. Tai vienas sudėtingesnių mano dainuojamų vaidmenų.

– O svajonių vaidmuo? Ar toks vis dar yra?

– Savo svajones norėčiau pasilikti sau.

– Gyvenate ir dirbate tarp Lietuvos ir Vokietijos. Tai nėra lengva. Kaip atsipalaiduojate, kada pailsite ir kokie jūsų ateities planai?

– Geriausias poilsis – gamtoje. Man nereikia jokių kurortų su savo pramogomis. O jei kalbėtume apie planus – ateinantį sezoną su Diuseldorfo teatro numatomos gastrolės Kinijoje. Po to ten laukia dvi naujos premjeros. Darbo tikrai užteks, o dar reikės atiduoti duoklę ir Lietuvos publikai.


Iš L.Pautieniaus biografijos

2001 m. už Erminijaus (Carlo Millöckerio operetėje „Gasparonė“), Gustavo (Franzo Leharo operetėje „Šypsenų šalis“) ir Falkės (J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“) vaidmenis, sukurtus Kauno valstybiniame muzikiniame teatre apdovanotas tuomečiu aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – „Kristoforo“ statulėle. Gustavo ir Erminijaus vaidmenys buvo įvertinti ir Kauno teatralų „Fortūnos“ diplomu.

2001 m. dalyvavo Čikagos lietuvių operos pastatyme – G. Donizetti operoje „Meilės eliksyras“, kur dainavo Belkorės partiją.

2002 m. laimėjo respublikinio operetės konkurso „Operetė – mano meilė“ pirmąją premiją.

2003 m. pelnė Kauno teatralų „Fortūnos“ prizą už Grafo Liusemburgo vaidmenį F.Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“.

2003 m. tapo Lietuvos kultūros ministerijos premijos už geriausią metų dainininko vaidmenį operetėje nominantu.

2003 m. pirmoji premija Tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse Estijoje „The 3th Klaudia Taev International Competition for Young singers“.

2004 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Grafo Danilos vaidmenį F.Leharo oeretėje „Linksmoji našlė“ kaip geriausias metų operetės solistas.

2012 m. – Auksinis scenos kryžius už Enriko vaidmenį G.Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ ir Onegino vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų