Juk pagrindinio filmo herojaus gyvenimo kelionė išsitęsė iki Talino, o Baltijos kelias iki šiol išliko svarbiu akcentu ano meto jaunuolių likimuose. Kokį prisiminimą iš tos dienos išsaugojo filme vaidinantys garsūs Lietuvos aktoriai?

„Buvo labai labai jaudinantis dalykas sugrįžti į tą laiką, kai tikėjome tuo, ką darome“, – neabejoja aktorė Vesta Grabštaitė. „Adrenalinas lindo pro ausis. Visi Baltijos kelyje buvome lygūs ir niekas net nepagalvojo, kad kada nors teks pjautis tarpusavyje žemėje, plytinčioje abipus kelio“, – kolegei pritaria aktorius Arūnas Sakalauskas, iš Vilniaus automagistralę pasiekęs senais „žiguliukais“. „Važiavome su draugais, vežė Enrika Marija. Mums visiems buvo smagu dalyvauti istorijoje“, – priduria.

Aktorius Arūnas Storpirštis prisimena į magistralę važiavęs su tėčiu ir broliu, irgi aktoriumi Gediminu Storpirščiu: „Esu pesimistas, atrodė, būtinai kiekvienas privalome dalyvauti, nes mums neužteks rankų ir iš gražios idėjos išeis šnipštas. Šiaip ne taip, per spūstis, užkaitusiu varikliu, atvykome į magistralę. Labiausiai prisimenu jausmą – pakilų, gražų jausmą, kuris buvo apėmęs kiekvieną. Mane tik nervino būriai komjaunuolių, kurie ėmėsi iniciatyvos skirstyti žmones, reguliuoti eismą, tarsi jie būtų visą tą akciją sugalvoję“.

Aktorė Larisa Kalpokaitė prieš 27-erius metus tą dieną su režisieriumi Rimu Tuminu jo „žiguliuku“ grįžo iš spektaklio „Čia nebus mirties“ Panevėžyje: „Kai praskrido lėktuvas ir iš jo pradėjo kristi gėlės, mes sustojome ir susikabinome už rankų su kelyje stovinčiais žmonėmis. Atrodė, vyksta didžiulė šventė, žmonės juokavo, skaldė anekdotus, dainavo. Net dvi juodmargės, besiganančios pievoje, atrodė nustebusios. Pamačiusios gausybę žmonių, jos nustojo kramtyti ir stovėjo išsižiojusios“, – kaip visada šmaikštauja aktorė.

Fotografuotis, ji tikina, nė į galvą neatėję. Sako, buvę taip natūralu tiesiog stovėti susikibus už rankų ir jausti vieniems kitus. „Vėliau pasirodė informacija, kad tą dieną Vilniaus mieste neįvyko nė viena vagystė“, – prisimena.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Dainius Gavenonis, paklaustas apie Baltijos kelią, iš pradžių pamanė, kad jo prisiminimus ištraukė ne kas kitas, o kino filmas „Senekos diena“, kurioje aktoriai bandė atkartoti tos dienos įvykius. Paskambinęs tėvams ir sužinojęs, kad su jais Baltijos kelyje nestovėjo, Dainius nusiminė: neturėsiu, ką papasakoti. Tačiau tų dienų jausmas buvo likęs toks stiprus, kad aktorius nusprendė jį pasitikrinti paskambinęs savo seseriai „Nejau neprisimeni, – stebėjosi ji, – juk važiavome visi kartu, autobusu, su mano draugėmis, o viena iš jų netgi sėdėjo tau ant kelių“.

Dainius sako, kad sesers prisiminimas atgaivino ir jo jausmą – tauriai geltoną saulę vakarėjant, daugybę žmonių, didžiules spūstis: „Autobuse visi keitėsi vietomis – pasėdėję, užleisdavo vietą kitiems, – pasakoja. – Man buvo šešiolika, mergaitė sėdi ant kelių, pila karštis, širdis spurda. Tai buvo tikra, ne iš kino – kažkur važiavome, kažkas sėdėjo kažkam ant kelių, kažkas laikėsi už rankų. Labai tikra“.

„Baltijos kelyje stovėjome, nes tikėjome, kad galime kurti gyvenimą, galime nugalėti tai, kas jį žlugdo. Visi kartu ir kiekvienas atskirai, – sako režisierius K. Vildžiūnas, kuriam šiandien Baltijos kelyje yra svarbesnis ne politinio, o dvasinio apsisprendimo aspektas. Štai kodėl režisierius tų dienų įvykius vaizduoja subjektyviai – kaip magiškas akimirkas, netikėtai įsiveržiančias į filmo tėkmę.

„Tačiau tai nereiškia, kad Baltijos kelio scenos filme stilizuotos ar abstrakčios. Atvirkščiai – mes siekėme kuo didesnio tikrumo“, – sako K. Vildžiūnas.

Filmo „Senekos diena” veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių šūkis – „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų. Nusivylimo savimi kartėlis pastūmėja herojų prisiminti gyvenimo akimirkas, kurios grąžina savigarbos jausmą, sutaiko su realybe.

„Senekos dienos“ gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, nacionalinio kino centrai Latvijoje ir Estijoje, Europos Sąjungos programa „Media”, Europos Tarybos fondas „Eurimage”.

Filmo premjera Lietuvoje numatoma rugsėjo 30 dieną.