Prieš dvidešimt metų Kauno kameriniame teatre buvo pastatytas spektaklis Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas“. Spektaklis, gyvuojantis scenoje du dešimtmečius – itin retas reiškinys teatro padangėje. „Judo Iskarijoto“ ilgaamžiškumas įrodo, kad pamatinės temos nepavaldžios laikui, o geras kūrinys – kaip ir geras vynas – nesensta.
L.Andrejevo apysaka „Judas Iskarijotas“ sudomino spektaklio kūrėjus netradiciniu mąstymu ir savitu požiūriu į susiformavusias dogmas. Biblinis personažas Judas mūsų sąmonėje užfiksuotas kaip išdaviko simbolis, blogio dėmuo, tamsioji jėga. Dar Dante jį įkurdino devintajame pragaro rate, o Michailas Bulgakovas romane „Meistras ir Margarita“ Judą kaip juodžiausią piktadarį nubaudė užtarnauta bausme – savižudiška mirtimi ir užtarnauta nešlove.
L.Andrejevas įžvelgė Judo charakteryje maištautoją, paaukojusį garbę ir gyvenimą tam, kad mestų iššūkį Dievui. Jo Judas yra vienas geriausių literatūrinių bandymų, kuriame mėginama suprasti motyvus, kokiais vadovavosi apaštalas, išduodamas savo mokytoją.
Judas ne šiaip sau nori būti pirmas po Jėzaus, bet būti šalia, parodyti savo mokytojui, kad pasaulis yra jo nevertas, kad jame valdo žmonių tuštybė ir vienodai garsiai šaukiama „Ant kryžiaus!“ ir „Osana!“
L.Andrejevas Judą pasirinko kaip kovotoją su žemiškąja (ir dangiškąja) tvarka. Rašytojas drąsiai pervertino dviejų tūkstantmečių senumo istoriją, kad supurtytų skaitytojo sąmonę, priverstų pergyventi atvertą išdavystę ir beprasmybę.
Sceninę teksto versiją kamerinio teatro spektakliui sukūrė aktorius Aleksandras Rubinovas. Jis vaidina ir visus šios istorijos personažus. Lygiavertis aktoriaus scenos partneris – kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris sukūrė muziką ir gyvai ją atlieka vykstant spektakliui. Scenografiją sukūrė Artūras Imbrasas. Apysaką iš rusų kalbos išvertė Vida Savičiūnaitė.
Per du gyvavimo dešimtmečius „Judas Iskarijotas“ dalyvavo ne viename tarptautiniame teatro festivalyje. 1996 m. VI tarptautiniame teatro festivalyje „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge buvo apdovanotas prizu už geriausią rusų klasikos interpretaciją, o aktorius A.Rubinovas pelnė apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.
„Tai tikras dramos spektaklis, pasižymintis aukšta teatro kultūra. Jame veikia visi dramos teatro elementai: muzika, išreiškianti herojaus tragizmą, šviesų ir spalvų sprendimai, perteikiantys laiko tėkmę, Judo pakilimus ir nuopuolius. (...) Aleksandras Rubinovas – stiprus, protingas, temperamentingas aktorius. Jo darbas – aukščiausio laipsnio teatrinis sąlygiškumas ir tikras aktoriaus gyvenimas“, – apie spektaklį rašė teatro kritikė iš Sankt Peterburgo Nina Riabiniec.
Švęsdamas „Judo Iskarijoto“ dvidešimtmetį, Kauno kamerinis teatras kviečia žiūrovus pasvarstyti, kur slypi spektaklio ilgaamžiškumo paslaptis. Bus vaidinama spektaklio dalis, taip pat vyks kūrėjų ir žiūrovų pokalbis apie šio išskirtinio spektaklio statymo užkulisius, jo ilgaamžiškumo mįslę.
|
Komentaras Stanislovas Rubinovas Kauno kamerinio teatro meno vadovas Viso mano gyvenimo režisūrinius darbus daliju į dvi dalis: į spektaklius, kuriuos galėjau pastatyti, ir į tuos, kurių negalėjau nepastatyti. XIX–XX a. rusų rašytojas Leonidas Andrejevas nebuvo garbinamas sovietų valstybėje ir jo knygų buvo sunku gauti. Todėl su jo kūryba susipažinau ganėtinai vėlai ir ji tapo man dideliu atradimu. Kilo nenumaldomas noras perkelti į sceną apysaką „Judas Iskarijotas“. Apie tai ne kartą kalbėjau su sūnumi aktoriumi Aleksandru. Per vasarų atostogas valtyje, ypač kai nekibdavo žuvys, mes vėl ir vėl grįždavome prie šitos temos. Nagrinėjome šį literatūrinį šedevrą, žavėjomės jo paradoksais ir vos nemintinai mokėjome šį tekstą. Kita vertus, supratau, kad negaliu įgyvendinti savo svajonės – neturiu tiek aktorių: turėtų būti 12 apaštalų, Kristus, Pontijus Pilotas, šventikai, Romos kareiviai – mažiausiai 25 vyrai. Kaip sakoma, vieną gražią dieną atėjo išganinga mintis: ko neįmanoma padaryti dideliame teatre, galima realizuoti monospektaklyje. Dirbome labai greitai. Juk viskas buvo seniai apkalbėta, išspręsta. Beliko tik muzika. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius turėjo daug pasiūlymų, tačiau nei jo paties, nei manęs jie netenkino. Ir vėl – netikėtas sprendimas: „Aš grosiu gyvai“, – pareiškė kompozitorius. Taip 1993 m. gegužę gimė spektaklis, kuris dar tebėra teatro repertuare ir gerai tebelankomas. Spektaklis parodytas Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Estijoje, buvo aukštai įvertintas ir apdovanotas. Vis dėlto man labiausiai imponuoja susiformavusi tradicija: „Judas Iskarijotas“ vaidinamas kiekvienais metais prieš Velykas, Didįjį ketvirtadienį. Giedrius Kuprevičius Kompozitorius Dvidešimt metų groti vieną ir tą pačią muziką pašaliečiui pasirodys absoliuti nesąmonė. Iš kito taško pažiūrėjus – gyvai grojantis spektaklyje kompozitorius yra didžiulė prabanga ne tik teatrui, bet ir žiūrovui. Palyginti galėčiau su lėktuvo autopilotu ir gyvu lakūnu, ypač tuomet, kai susidaro ekstremali situacija. O teatre tokia – nuolatos, nes čia vyksta gyvas gyvo organizmo apsinuoginimas, kasdien lyg tas pats ir niekada – toks pats. Groti gyvai spektaklyje yra didelė dovana autoriui, nes jis betarpiškai dalyvauja kūrybiniame procese ir kas kartą gali pasitikrinti, ar jo sprendimai buvo teisingi. Iš tikrųjų „Jude Iskarijote“ skambanti muzika nėra improvizuojama. Ji gana tiksliai užrašyta, skamba visuomet tose pačiose režisieriaus numatytose vietose ir kinta nebent jos tempas, garso stiprumas. Vienintelė šiame spektaklyje visuomet nauja būna tik finalo muzika, kuri taip ir liks niekados neužrašyta. Man šis spektaklis yra išimtinis iš bemaž 100 darbų, susietų su teatru. Jis kitoks, unikalus ir todėl net gerokai daugiau kaip šimtą kartų sugrotas neatrodo įgrisęs. Priešingai – kaip ir aktoriaus Aleksandro Rubinovo asmenyje įkūnyti dešimtys personažų, kurie lyg ir kalba kiekvieną kartą tuos pačius žodžius, bet niekados – taip pat. Toks yra gyvojo teatro stebuklas. |
|---|
Kas? Vakaras, skirtas spektaklio „Judas Iskarijotas“ 20-mečiui.
Kur? Kauno kameriniame teatre.
Kada? Gegužės 13 d. 18 val.
Naujausi komentarai