Kūdikio gimimas į garsios šeimos gyvenimą atnešė jaudulio ir kitokių spalvų, tačiau netrukus paaiškėjo, kad naujas gyvenimo etapas prasideda ne visai taip, kaip jiedu svajojo.

„Google“ paieškoje parašiau „kūdikio vyzdyje balta“ ir iš karto man išmetė daug vaikučių su panašiomis istorijomis. Tą akimirką atrodė, kad slydo viskas iš rankų ir iš po kojų ir gyvenimas sustojo. Kai pagalvoji, jeigu tau kažkas nutinka, kaip ir gali viską kontroliuoti, o čia – toks mažas sutvėrimas, ką tik gimė, ir negalėjau patikėti, kad kažkas gali būti negerai“, – prisimena L. Mazalienė. Medikų verdiktas buvo negailestingas – įgimta katarakta. Jauni tėvai puolė ieškoti informacijos, kuri nebuvo guodžianti.

Pagyvenusiems žmonėms būdingas regėjimo sutrikimas kūdikiams diagnozuojamas labai retai. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį tokių atvejų užfiksuota vos keli. „Kol neturėjome vaikų, sakydavome, kad viskas priklauso nuo požiūrio ir kad gyvensi taip, kaip norėsi gyventi, ir vaikai to nepakoreguos. Bet likimas mus pamokė, kad kaip bebūtų, trečias mažas žmogutis, atkeliavęs į šitą pasaulį, reikalauja to dėmesio, ir mūsiškė jo pareikalavo. Galbūt daugiau negu kiti vaikai“, – svarsto moteris.

L. Mazalienė tikina, kad jos gyvenimas, gimus dukrai, labai pasikeitė. „Anksčiau buvimas namuose būdavo retenybė – visada kažkoks judesys. Susilaukus Deimilės galbūt buvo sunku suprasti, kad taip jau nebeišeina. Pradžioje dar bandžiau neatitrūkti nuo tų visų veiklų, nes man tiesiog gyvybiškai to reikėjo, bet paskui, kai sužinojome apie Deimilės ligą, tada jau buvau priversta savo gyvenimą pakeisti 100 proc. Dabar mano kasdienybė yra visiškai pririšta prie jos, nes Šarūnas dažniausiai darbuojasi, tai mes dviese ir draugaujam“, – pasakoja Deimilės mama. 

L. Mazalienė visada buvo veikli. Prieš penkerius metus, būdama Žurnalistikos instituto studentė, ji įkūrė „Mamų radiją“, dabar su vyru atidarė nedidelę vaflių kavinukę. Š. Mazalas nuo mažų dienų taip pat nenustygo vietoje, o paauglystėje susižavėjęs sporto žurnalistika, tapo profesionaliu laidų vedėju. Du jauni linksmi žmonės susitiko draugų kompanijoje.

„Buvo ilgasis Mindauginių savaitgalis, su draugais išvykome pailsėti prie ežero, netyčia jis buvo pakviestas į kompaniją, netyčia ir aš kažkaip ten atsidūriau. Pabendravome. Tuo metu buvo pati Šarūno karjeros televizijoje pradžia, tai šiek tiek spindėjo jo žvaigždė“, – juokiasi moteris. „Nors aš tikrai taip negalvoju ir tikrai taip nesijaučiau“, – atsako vyras. L. Mazalienė tikina, kad tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio: „Man jis pasirodė pasipūtęs vaikinas“.

Galiausiai moterį sužavėjo atkaklumas, dėmesys ir linksmas būdas. Po pusmečio jie jau gyveno kartu, dar po metų moteris pajuto po širdimi nešiojanti naują gyvybę. Pora šypsosi, kad nuo pat pažinties pradžios jų gyvenimas skriejo viesulo greičiu, tačiau viskas vyko taip natūraliai, kad įsimylėjėliai net nemanė mažinti tempo. Natūraliai kilo klausimas ir apie įsipareigojimus, tačiau tam, kad Š. Mazalas pagaliau priklauptų ant kelio ir pasipirštų, teko nukeliauti tūkstančius kilometrų.

„Žiedą turėjau ganėtinai ilgai jau vien dėl to, kad norėjau pasipiršti netradicinėje vietoje. Nors kokia gi vieta tradicinė? – svarsto vyras. – Žiedą įsigijau Lietuvoje ir išvykom į planuotą kelionę į Pietų Ameriką. Tas žiedas visą laiką buvo kuprinėje ir visą laiką galvojau, kur jį reikia paslėpti, kad nerastų ir nepamatytų. Nuvykome į vieną gražiausių Amerikos vietų, kur ir galvojau, kad reikia pasipiršti“.

Brazilijos kriokliai buvo tikrai įspūdingi, tačiau tuo metu stipriai lijo lietus. „Tos romantikos buvo labai maža, abu buvom nepasiruošę tokiam orui, apsirengę plonai, o buvo taip šalta ir taip norėjosi greičiau viską apeiti. Atsimenu, nuėjome prie krioklių, jis sako – einam į kitą pusę. Visi žmonės į vieną pusę, o mes – į kitą. Gerai, kad tąkart neužsiplieskiau, nes mano toks temperamentas, kad galiu tai padaryti ne vietoje ir ne laiku, be to, besilaukiančios moterys į viską reaguoja jautriau. Galvoju – kokio velnio mums reikia ten eiti, lyja, šlapia, bet kažkas viduje mane ramino“, – prisimena L. Mazalienė. „Pasiryžau ir priklaupiau“, – sako jos vyras.

Liepos 7 d., praėjus lygiai dvejiems metams nuo pirmosios pažinties dienos, ant Bernardinų sode esančio Belvederio kalnelio pora sumainė žeidus. Kuklioje ceremonijoje dalyvavo tik šeima ir poros draugai, siautulingo ūžimo iki paryčių jaunavedžiai atsisakė dėl nėštumo. „Buvo tobula – dabar taip galima pasakyti“, – įsitikinęs Š. Mazalas. Po 5 savaičių pasaulį išvydo mergytė, laimingi tėvai naujagimę pavadino senoviniu lietuvišku vardu Deimilė, reiškiančiu „Dievo mylima“. Ir nors dabar porai kiekvieną dieną tenka įdėti daug pastangų ir darbo bekovojant su dukters liga, optimizmo jie nepraranda.

Plačiau apie Š. Mazalo ir L. Mazalienės bei jų mažosios Deimilės gyvenimus – LRT televizijos laidos „Gyvenimas“ reportaže.