Stiklinių žuvų kolekcija primena apie gyvenimo trapumą

Skaičiai – simboliniai

Iki šio pokalbio L. Butienė nė pati nežinojo, kiek žuvų „gyvena“ jos namuose. „Niekada neskaičiavau“, – sako ji ramiai, be jokio dramatizmo, tarsi kalbėtų apie dalyką, kuris ilgą laiką apskritai nebuvo svarbus. Žuvys tiesiog buvo. Stovėjo lentynose, kartais persikeldavo iš vienos vietos į kitą, bet niekada netapo kolekcija tradicine prasme.

Tik prieš šį pokalbį, paprašyta įvardyti skaičių, Laimantė ėjo per namus ir skaičiavo. Skaičius ją pačią nustebino – 90 stiklinių žuvų. „Tai dar nėra tiek, kiek norėčiau turėti“, – nusišypso ji, bet iškart paaiškina: „Tai nėra siekis. Tai labiau pojūtis, kad istorija dar nepasibaigė.“

Skaičiai pašnekovės gyvenime apskritai niekada nebuvo vien matematiniai. Iki žuvų buvo rožės. Ne kelios, ne dešimt, o 114 skirtingų. Rožės atsirado tuo metu, kai gyvenime įsivyravo tyla – vaikai užaugo, išėjo gyventi savarankiškai, namai tapo erdvesni, bet kartu ir tylesni. „Tas tuščias lizdas labai jaučiasi“, – sako ji. Tuomet kieme atsirado pirmosios rožės. Vėliau – daugiau. Kiekviena rožė – vis kitokia.

Skaičius 114 susidėliojo tarsi pats. „Aš gimusi tryliktą dieną, vyras – pirmą. Gaunasi keturiolika. Vaikai abu gimę keturioliktą dieną. Gyvenam 114 numeriu pažymėtame name“, – vardija Laimantė. Skaičius tapo pasakojimu apie šeimą, apie ryšius, apie ciklus. Todėl ir šiandien, kai žuvų jau 90, ji natūraliai pamini: gal kažkada jų bus tiek pat.

Tačiau, kaip pati pabrėžia, žuvys atėjo ne iš pertekliaus, o tam tikru – sudėtingu – gyvenimo momentu.

Kolekcija: šiandien Laimantės namuose – 90 skirtingų stiklinių žuvų. / L. Butienės asmeninio archyvo nuotr.

Žuvis kaip ženklas

Prieš ketverius ar penkerius metus Laimantė atsidūrė laikotarpyje, kurį šiandien apibūdina vienu žodžiu – nežinia. Sveikatos problemos neturėjo aiškaus vardo. Simptomai keitėsi, gydytojai siūlė skirtingas versijas, tyrimai neatsakė į pagrindinį klausimą. „Gyvenau tokioje nežinioje, ir ta nežinia labai išvargino“, – sako ji.

Nežinia veikia tyliai, bet giliai. Ji ne tik alina kūną, bet ir keičia santykį su savimi, su ateitimi, su aplinkiniais. „Tu negali planuoti. Tu nežinai, kas bus. Tai labai sekina“, – prisimena Laimantė. Ilgainiui pradedi ieškoti ne dar vieno tyrimo ar specialisto, o į ką galėtum bent trumpam atsiremti.

Ji pradėjo ieškoti tokios atramos tikėjime. Ne formaliai, ne per ritualus, o per pokalbius, per klausimus, per tylą. Vienas kunigas pasiūlė nuvažiuoti į Šiluvą. Kitas sakė: „Atsiras žmogus, kuris tau padės“. Tuo metu tai skambėjo kaip graži, bet miglota viltis. Tačiau laikui bėgant ji išsipildė – atsirado medikas, kuris pažvelgė giliau, sujungė detales ir padėjo išbristi iš ligos rato.

Būtent tame etape Laimantė pirmą kartą susidūrė su žuvimi kaip krikščionybės simboliu. „Man tai buvo visiškai nauja. Aš nebuvau labai tikinti, viskas atėjo iš naujo“, – sako ji. Klausimas „kodėl žuvis?“ užkabino. Ji pradėjo domėtis, skaityti, klausytis.

Ieškodama simbolio, kurį galėtų nešioti ar turėti šalia savęs, Laimantė pastebėjo, kad beveik visos žuvys, kurias randa, yra per daug išpuoštos. Horoskopinės, blizgios, dekoratyvios.

„Liga nebūna graži, – sako ji paprastai. – Ji būna skausminga. Su randais – ir fiziniais, ir psichologiniais.“ Todėl ji ieškojo ne grožio, o tikrumo.

Šviežia: naujausiai įsigyta žuvis į Laimantės namus atvyko iš Lenkijos. / L. Butienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji žuvis atsirado netikėtai – ieškant vazos mamai. Sovietmečio stiklinė, sunki, grubi, net šiek tiek baugi. „Ji man buvo ypatinga“, – prisimena Laimantė. Toji žuvis nebuvo nei elegantiška, nei daili, bet ji buvo tikra. „Man ji priminė mus, kad esame trapūs, laikini“, – sako pašnekovė.

Man svarbu ne kiek. Man svarbu, kad būtų tikra. Kaip ir gyvenime – su visais jo įskilimais, pauzėmis ir tyla.

Ji nusipirko ją sau. Ne kaip interjero detalę, o kaip ženklą. „Tegu ji būna tos ligos paženklinimas“, – sako Laimantė. Kad primintų, jog nereikia „užsidėti karūnos“, kad viskas gali pasikeisti bet kurią akimirką.

Nuo tos dienos jos žvilgsnis pats pradėjo ieškoti žuvų.

Paskirtis: žalia žuvis gali būti guldoma ir gali būti naudojama kaip vaza. / L. Butienės asmeninio archyvo nuotr.

Santykis, o ne kaupimas

Iš pradžių į pašnekovės rankas pakliūdavo beveik vien sovietmečio stiklo žuvys. Panašios formos, bet skirtingų spalvų. „Formos tos pačios, bet visos kitokios“, – sako ji. Vėliau atsivėrė platesnis pasaulis: žuvys iš Vokietijos, Latvijos, Estijos, Murano stiklo darbai, šiuolaikinių meistrų kūriniai.

„Kuo daugiau renki, tuo labiau lavėja skonis“, – pastebi Laimantė. Iš pradžių ją traukė masyvūs, sunkūs objektai, primenantys vaikystę. Vėliau – modernesnės, drąsesnės formos. Šiandien ji dažniau renkasi mažesnes, subtilias žuvis. Kartais į kolekciją pakliūna net įskilusios žuvys. „Man tas sužeidimas gražus. Ir žmonėse jų būna“, – sako moteris.

Atranka niekada nebūna racionali. Ji neperka visų žuvų, kurias pamato. Sprendimas – jausminis. Forma svarbesnė už spalvą. Jei forma kartojasi, net ir kita spalva nebeįdomi. Delfinų ji vengia – jų yra daug, dažniausiai jie būna mėlyni, bet, kaip pati sako, „jie man nieko nebesako“.

Ji sąmoningai nusistatė ribą, kiek gali išleisti naujoms žuvims įsigyti – ne daugiau nei 50 eurų per mėnesį. „Kad neprarasčiau proto, neprisipirkčiau vien tik žuvų iš atlyginimo“, – šypteli. Tai padeda išlaikyti santykį, o ne pirkimo įprotį.

Mylimiausios: gražiausios kolekcinininkei – dvi didelės Murano stiklo žuvys ir dvi mažesnės, įsigytos Vilniuje Pilies gatvėje įsikūrusioje parduotuvėlėje, į kurią kartais užsuka. / L. Butienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekviena nauja žuvis namuose sutinkama kaip ritualas: dėžę atidaro tik ji pati, žuvį nuplauna, palaiko rankose. „Man svarbus tas momentas“, – sako moteris.

Kolekcijoje dauguma žuvų – dekoro elementai, tačiau yra ir funkcinių – grafinų, vazų. Yra žalia žuvis, turinti kelias paskirtis – ji gali būti ir guldomas objektas, ir vaza. Laimantė sulaukė nemažai siūlymų pirkti porcelianines žuvis, tačiau porcelianas jos netraukia. „Man svarbu stiklas. Jo trapumas,“ – sako moteris.

Laimikis: raudona žuvis įsigyta Panevėžio rajone esančios šeimos porceliano muziejaus kavinėje. / L. Butienės asmeninio archyvo nuotr.

Ypatingą vietą kolekcijoje ir Laimantės širdyje užima dvi didelės Murano stiklo žuvys. Taip pat kelios mažesnės, tobulos formos žuvys iš Vilniaus, Pilies gatvėje įsikūrusios parduotuvėlės. Viena raudona žuvis atkeliavo iš Panevėžio rajone esančio šeimos porceliano muziejaus kavinės. „Aš taip į ją įsižiūrėjau, kad savininkai, net būdami užsienyje, sutiko ją parduoti, – prisimena pašnekovė. – Visi sakė – niekas taip nesidžiaugė kelione, kaip aš ta žuvimi.“

Šeima kolekciją priima su humoru. Vaikai juokauja, kad tai bus jų palikimas, vyras palaiko tyliai, o svečiai dažnai pradeda pokalbį nuo žuvų. „Jos suartina. Žmonės pradeda kalbėti“, – sako moteris.

Šiandien Laimantės kolekcijoje – 90 žuvų. Skaičius artėja prie 114, bet tai nėra tikslas. „Man svarbu ne kiek, – sako ji. – Man svarbu, kad būtų tikra. Kaip ir gyvenime – su visais jo įskilimais, pauzėmis ir tyla.“