Klaipėdos dramos teatras šįvakar Muzikinio teatro scenoje pristatys publikai premjerą – dviejų dalių elegiją pagal prancūzų rašytojo Erico Emmanuelio Schmitto knygą „Oskaras ir ponia Rožė“.

Apie naująjį spektaklį kalbamės su spektaklio režisieriumi, Klaipėdos dramos teatro meno vadovu Povilu Gaidžiu.

– Režisieriau, tai jau nebe pirmoji jūsų pažintis su rašytojo, dramaturgo, filosofo E.A.Schmitto kūryba – iki šiol sėkmingai teberodomas jūsų režisuotas „Paleistuvis“. Kaip E.A.Schmittas atsidūrė jūsų akiratyje?

– Kaip dažniausiai ir nutinka gyvenime, susidūriau su jo kūryba atsitiktinai. Nuo mano studijų Maskvoje metų turiu ten keletą pažįstamų, kolegų. Iš jų ir gavau dovanų E.E.Schmitto knygą „Oskaras ir ponia Rožė“ – tuo metu į lietuvių kalbą ji dar nebuvo išversta. Perskaičiau, susidomėjau. Ėmiausi ieškoti toliau – tie patys bičiuliai atsiuntė „Paleistuvį“, vėliau aptikau ir kitą knygą iš ciklo „Neregimybė“ – „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“. Skaičiau ir žavėjausi. Tiesa, tas mano susižavėjimas turbūt buvo kiek pavėluotas – užsienyje šis autorius jau buvo žinomas ir populiarus, jo pjesės statytos ir perstatytos. To paties „Oskaro ir ponios Rožės“ pastatymas buvo ypač populiarus Rusijoje – keliavo plačiai per visą didžiulę šalį... Ir aš „užsikabinau“ už šios knygos. Tuo metu vadovavau aktorių kursui Klaipėdos universiteto Menų fakultete: galvoje kirbėjo mintis pastatyti bendrą spektaklį su studentais ir Klaipėdos dramos teatro aktoriais, įtraukti jaunimą į teatrinį vyksmą. Per visą tą mokymo procesą tada taip ir nespėjome rimčiau to imtis – bet mintis taip ir neapleido, praėjus trejiems ar ketveriems metams tiesiog perkėliau tuos planus į Klaipėdos dramos teatrą.

– „Oskaras ir ponia Rožė“ su šia knyga ar, tiksliau, visa tetralogija „Neregimybė“, skirta svarbiausioms pasaulio religijoms, E.E.Schmittas tarsi griauna savąją „grynakraujo laisvamanio“ reputaciją. Stilistika ir tematika akivaizdžiai skiriasi nuo anksčiau jūsų pastatyto „Paleistuvio“. Pats autorius prisipažino, kad „Oskarą ir ponią Rožę“ rašė ilgai, po sunkių apmąstymų. Ar sunku buvo įvaldyti tą kitokį Schmittą – kitokią medžiagą, kitokią kalbėjimo manierą?

– Didžiausias sunkumas buvo pati inscenizacija: medžiaga dramaturgiškai ne pati patogiausia... Patį pagrindą, karkasą parašė rašytojas Sigitas Poškus, daug kas gimė tiesiog scenoje, improvizuojant. Darbą kiek stabdė ir techninės sąlygos – teatro pastato rekonstrukcija... Nors ką gali žinoti, gal tas užsitęsimas tik į naudą...

– E.E.Schmittas – nenuspėjama asmenybė: pradžioje pelnęs nepataisomo laisvamanio reputaciją, staiga trenkė ant stalo keturių knygų ciklą, skirtą didžiosioms pasaulio religijoms... Apskritai skaitant „Oskarą ir ponią Rožę“ kyla šioks toks įtarimas dėl jo laisvamanybės... O jums?

– Iš tiesų. Knygos pagrindas – sergančio leukemija berniuko laiškai Dievui... Tačiau Schmittas nebūtų Schmittas – jis ir patį Dievą traktuoja savaip, švelniai laisvamaniškai, aklai nesilaikydamas katalikiškų dogmų. Jo Dievas ekspresyvus, gyvas ir bičiuliškas – net knygoje, skirtoje Koranui. Schmittas turi sugebėjimą išlaisvinti, bet kokį fanatizmą kaip ranka nuima...

– Spektaklyje vaidina ir patyrę, ir jauni aktoriai. Scenoje susitinka skirtingos kartos – šiame kontekste paprasta močiutės Rožės išmintis nuskamba ypač aktualiai. Kaip jaučiasi jaunieji, ar jau pradeda nutuokti šį bei tą apie gyvenimą?

– Be abejo, jiems nelengva: teatre dar tik pirmieji metai, o ir darbo sąlygos dabar tikrai ne pačios geriausios. Vaidmenų nedaug, daugelis turi dirbti ir kitus darbus, kad kaip nors išsilaikytų. Šiuolaikinis jaunimas jau kitoks – jie savarankiški, linkę ne tuščiai aimanuoti, o veikti. Kartais tenka net derinti repeticijų laiką – žmonės dirba, turi užsidirbti duonai. Man patinka tas jų mokėjimas pasirūpinti savimi, savo buitimi, bet kiek jie ištvers tokiomis sąlygomis, nežinau. Vienas iš motyvų, kodėl su jais, buvusiais savo studentais, stačiau šį spektaklį, – kad jie nors truputėlį įsitvirtintų teatro repertuare, jaustųsi saugesni. Kartais gal net savotiškas šiltadaržio sąlygas jiems sukuriu. Ateis kitas režisierius, nebelepins jų ir nebežais, o reikalaus... Bet jiems dabar iš tiesų nelengva – vaidinti teatre, kurio kaip ir nėra. Senoji karta pamažėle nueina nuo scenos. Visa ateitis priklauso šiems jauniems žmonėms – žinoma, ateis ir dar kitų, dar jaunesnių. Todėl man labai svarbu, kiek jie ištvers šitoje situacijoje? Ar apskritai ištvers? Labai norėtųsi tikėti, žinoma.

– Gal ateityje publika gali tikėtis dar vieno jūsų ir dramaturgo E.E.Schmitto tandemo?

– Žvalgausi, skaitinėju jo pjeses, kitą kūrybą. Vieną pjesę esu nusižiūrėjęs – manau, kad nereikėtų jos praleisti. Tai pjesė apie jausmus, – ko gero, pati intymiausia ir subtiliausia visoje Schmitto kūryboje. Bet dialogai lieka tokie patys „šmitiški“ – šmaikštūs ir žaižaruojantys, nuo savęs nepabėgsi... Galbūt ją ir pastatysiu.