Sektos raginimas nusipirkti paslaptingų miltelių, Kim Ir Seno knyga, Muammaro al-Gaddafi "Žaliosios knygos" ištraukos, apsilankymas Etiopijos, Sirijos radijo stotyse. Viešųjų ryšių specialistas Robertas Pogorelis radiju susižavėjo, kai jam tebuvo dvylika metų.

Žinojo visi paštininkai

1987 m. rugpjūtis. Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas ir kiti rengia nelegalų mitingą Molotovo ir Ribentropo paktui pasmerkti.

"Tiesoje", "Vakarinėse naujienose" ir kitoje to meto spaudoje apstu kritikos šiems "buržuaziniams nacionalistams" ir jų idėjas propaguojantiems "antitarybiniams užsienio balsams".

Tą dieną mažame sovietinio daugiabučio kambaryje dvylikametis įsijungė rusišką metro ilgio aparatą su radijumi ir plokštelių grotuvu – radiolą "Ural".

"Mane domino trumpųjų bangų eteris. Knietėjo sužinoti – kas gi tie "balsai"?" – pažintį su radijumi prisimena kaunietis R.Pogorelis, kurio kolekcijoje – daugiau nei tūkstantis laiškų, atvirukų iš įvairių egzotiškų pasaulio radijo stočių ir kolekcininkų deserto – QSL kortelių – radijo stoties bangų priėmimo fakto patvirtinimo.

Iš pradžių rusiškai ir lietuviškai, vėliau – angliškai, dar vėliau – prancūziškai ir ispaniškai rašydamas Robertas netrukus pašto dėžutėje kasdien rasdavo iki keturių laiškų iš radijo stočių, o apie jį žinojo visi rajono paštininkai.

Pirmas laiškas – į Kanadą

"Pirmoji stotis, kalbėjusi man suprantama rusų kalba, buvo Kanados radijas. Jo diktorių balsai buvo šilti ir daug mielesni nei "Amerikos balso" ar prancūziškojo RFI. Išklausęs sekmadieninę Kanados radijo skaitytojų laiškų apžvalgą, užsimananiau jiems parašyti laišką. Mama neleido, nes juk sužinos KGB ir tėtį iš darbo išmes!" – prisimena R.Pogorelis. Jo mamos baimė buvo ne be pagrindo: Roberto tėvas tuo metu dirbo įmonėje, gaminusioje sovietų kariuomenei skirtus prietaisus.

Netrukus paauglys radijo ėmė klausytis naktimis ir prieš jį atsivėrė pasaulis: JAV, Kinija, Filipinai, Australija, Ekvadoras, Kosta Rika, Iranas, Egiptas... Politinės, religinės, muzikinės, tarnybinės ir piratinės radijo stotys.

Vis dėlto pirmąjį laišką į radijo stotį R.Pogorelis parašė tik 1990-aisiais – Lietuvai paskelbus nepriklausomybę.

"Kanados radijui. Man buvo penkiolika", – Robertas prisimena, kad gavo tris atsakymus: vieną – iš Kanados, kitą – iš Didžiosios Britanijos, trečią – iš Šveicarijos. Kiekviename – atvirukai su Kanados vaizdais (ir ranka rašytu redaktoriaus prierašu), taip pat radijo stoties lipdukas ir gairelė.

"Dabar skambės kvailai, bet iki šiol pamenu, kaip uosčiau juos ir mėgavausi spaustuvės dažų kvapu, o tada atsargiai prakirpau vokus žirklėmis", – šyptelėjo R.Pogorelis.

Doleris – į Naująją Gvinėją

Kartą, išklausęs "Nepriklausomos ir demokratinės Kubos balsą" (transliavo iš slaptos vietos ir skatino nuversti Fidelio Castro režimą), Robertas parašė laišką radijo stoties adresu Majamyje.

"Labas, esu Heriberto, slapto šios radijo stoties klausytojų klubo Kuboje prezidentas. Išgirdau tavo adresą per radiją, noriu su tavimi susirašinėti", – po poros mėnesių gautame laiške iš Kubos R.Pogoreliui ispaniškai rašė kubietis.

Viešai paskelbti savo adreso Robertas nebuvo prašęs, todėl ir dabar yra įsitikinęs, kad tai galėjo būti Kubos saugumo agento parašytas laiškas. Vis dėlto tuomet naivus vaikinas kurį laiką tęsė susirašinėjimą.

"Rašydamas į skurdesnes šalis, kartais į voką įdėdavau vieną JAV dolerį pašto išlaidoms apmokėti, – kartą jam atsakė žmogus iš Papua Naujosios Gvinėjos, nesusijęs su radiju. – Jis teigė gavęs mano dolerį ir prašė jam parašyti dar. Kartu buvo pridėtas paliepimas nukopijuoti jo laišką ir išsiųsti jį keturiolikai adresatų,  priešingu atveju mane gali ištikti nelaimė."

Susirašinėjimas su sekta

Valstybinės Šiaurės Korėjos, Kubos, Kinijos, Libijos ir panašių šalių radijo stotys, atsakydamos į klausytojų laiškus, pridėdavo gausybę propagandinės medžiagos.

Robertas gavo Didžiojo Vado draugo Kim Ir Seno knygą, Muammaro al-Gaddafi "Žaliosios knygos" ištraukų, kubietiškų laikraščių.

Ne ką mažiau relikvijų siųsdavo ir įvairių konfesijų religinės stotys: nuo Biblijos iki kompaktinių plokštelių.

"Įdomios patirties turėjau su japonų sekta Aum Šinrikyo, – pasakoja R.Pogorelis, – kuri vėliau išgarsėjo teroro išpuoliu Tokijo metro – prileido nuodingų zarino dujų ir žuvo dešimtys bei buvo sužeista šimtai žmonių. Žlugus Sovietų Sąjungai, ši sekta nusipirko radijo laidų per keliolika galingų siųstuvų Rusijoje ir aplinkinėse šalyse."

Dėl gausių sektos investicijų ir ryšių su aukštais šios šalies politikais Rusijoje Aum Šinrikyo sekėjų atsirado daugiau negu pačioje Japonijoje. Anglų ir rusų kalbomis kasdien buvo transliuojama vadinamoji astralinė muzika ir nerišlūs sektos lyderio pamokslai.

"Po poros mano laiškų į šios sektos radijo stotį man atsiuntė katalogą, iš kurio ragino užsisakyti uostomųjų miltelių. Pigiausi kainavo, atrodo, 7 JAV dolerius ir garantavo patekimą į žemiausią dangaus pakopą, brangesni – į aukštesnę, – tuomet Robertas nenutuokė, kuo užsiima sektantai. – Laimė, milteliais nesusigundžiau, o netrukus, po 1995-ųjų pavasarį įvykdyto išpuolio Tokijo metro, išaiškėjo, kad minėta sekta savo būstinėje gamino cheminį ir bakteriologinį ginklą, taip pat išnaudodavo vaikus ir moteris. Jos lyderis, kurį kasdien girdėdavau per radiją, Japonijoje buvo nuteistas mirties bausme."

Laiškas Kanados premjerui

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Vakarų šalių transliacijos rusų, lietuvių ir kitomis regiono kalbomis daug kam ėmė atrodyti nebereikalingos.

Kai Kanados valdžia paskelbė planus sustabdyti rusiškas radijo laidas, jose klausytojai buvo raginami rašyti šios šalies ministrui pirmininkui su prašymu pratęsti laidų finansavimą.

"Tuomet ir aš parašiau laišką Kanados premjerui. Ir gavau du atsakymus, vieną – iš premjero kanceliarijos, o kitą – iš kultūros ministrės. Juose patikinta, kad į mano prašymą atsižvelgta ir laidos tęsis. Jos nutrūko dar po keliolikos metų", – pasakoja Robertas.

Kai 1988-ųjų lapkričio 29 d. nustojo veikti "Laisvės" ir "Laisvosios Europos" radijo stočių trukdytuvai, jis tapo nuolatiniu šių stočių klausytoju.

Kai JAV Kongresas ėmė svarstyti siūlymą gerokai sumažinti rusiškų laidų apimtis, 1993-iųjų viduryje R.Pogorelis parašė ilgą argumentuotą laišką "Laisvės" radijui įtikinėdamas, kad tam dar ne laikas.

Jau po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių turėjau galimybę apsilankyti "Laisvės" ir "Laisvosios Europos" būstinėje Prahos centre, – prisimena Robertas. – Tuomet ją saugojo šarvuočiai, teko pereiti griežtą patikrą. Nepaprastai smagu buvo pamatyti žmones, kuriuos pažinojau tik iš balso. Jie man atrodė kaip dievai!"

Tapo Etiopijos žvaigžde

Bene įspūdingiausia buvo apsilankyti, dar iki karo, Sirijos radijuje Damaske.

"Nuvykęs prie radijo pastato pamačiau gausybę automatais ginkluotų kareivių, kurie manęs nenorėjo įleisti, tačiau vargais negalais davė telefono numerį, – paskambinęs kaunietis prisistatė esąs Sirijos radijo klausytojas iš Lietuvos ir norėjo užeiti į redakciją. – Gerokai nustebęs radijo stoties darbuotojas paprašė perskambinti. Netrukus, perėjęs kelis patikros kordonus, buvau įleistas į pastatą, kuriame mane priėmė Sirijos tarptautinio radijo direktorius!"

Apsilankęs Etiopijos radijuje Adis Abeboje, lietuvis iškart tapo televizijos žvaigžde: mat tie patys žmonės rengia laidas anglų kalba ir radijuje, ir televizijoje.

"Po interviu su manimi žurnalistė vėliau ne kartą kvietė sugrįžti į šią šalį, žadėdama, kad galėsiu gerai praleisti laiką", – nusijuokė Robertas.

Jo kolekcijoje yra ir labai egzotiškų kraštų radijų QSL kortelių iš Šv. Elenos salos, Marianų salų, Papua Naujosios Gvinėjos, Palau, Indonezijos, Havajų, Naujosios Zelandijos, Seišelių, Burkina Faso, San Tomės, Svazilendo, Etiopijos, Nigerijos, Zambijos, Kosta Rikos, Grenados, Ekvadoro, Peru ir daugelio kitų.

Bendravo ir su piratais

"Esu gavęs ir JAV armijos patvirtinimą, kad išklausiau Afganistanui skirtą "psichologinės operacijos" transliaciją iš karinio lėktuvo", – šyptelėjo Robertas, kuris surinko ir daug kortelių iš piratinių radijo stočių – tokių, kurių savininkai neturi reikiamos licencijos ir transliuoja nelegaliai.

Tokių daug yra Nyderlanduose ir Graikijoje.

"Su kai kuriais iš jų susipažinau asmeniškai, dalyvaudamas kasmet rengiamose slaptose radijo piratų sueigose, – prisipažįsta R.Pogorelis. – Kai kurie dalyviai nesako tikrųjų vardų, tik slapyvardžius: Daktaras Timas, Sienų medžiotojas, Kazanova."

Vienas toks piratas net 21 metus transliavo laidas nuo Belgijos ir Olandijos pasienio, naudodamas mobilųjį siųstuvą ir anteną.

Pamatęs atvažiuojančius Olandijos policininkus jis patraukdavo savo įrangą į Belgijos pusę, o ten Olandijos policija neturėdavo galių jos konfiskuoti. Pamatęs Belgijos policiją, vyras elgdavosi priešingai.

Tik praėjus 21 metams abiejų šalių policija surengė bendrą reidą ir konfiskavo įrangą.

"Šiuo metu trumpųjų bangų radijo stočių smarkiai sumažėjo – daugelis persikėlė į internetą. Eteryje vyrauja politinės bei religinės laidos autokratinių ir skurdesnių šalių gyventojams, – konstatavo R.Pogorelis. – Pasaulis pasikeitė, o mano kolekcija primena istoriją, kai radijo eteris lietuviams buvo vienintelis langas į laisvąjį pasaulį."