„Tarp mūsų nebuvo įsiterpęs trečias ar ketvirtas žmogus“, – tikino aktorius Ramūnas Šimukauskas, ryžęsis pokalbiui apie skyrybas su televizijos žurnaliste Rūta Mykolaityte, pagarsėjusia istorijoje su Seimo nariu Sauliumi Stoma.

– Mačiau tave vieną sėdintį su ausinukais, o akys žvelgė labai liūdnai.

– Matyt, skambėjo liūdna prancūziška muzika. Labiausiai mėgstu lyrišką muziką. Gal todėl taip atrodė? Liūdesio nejaučiu. Taip, buvo sudėtingų momentų, bet tai jau liko praeityje. Žinia apie skyrybas išlindo neseniai, tačiau išsiskyrėme žiemą. Turbūt žinai pats, kaip viskas būna... Bet tikrai nesu liūdnojo vaizdo riteris.

– Bet mes, vyrai, dažnai išorėje vaidiname kietus, nors mūsų siela verkia.

– Ne, man kaukių nereikia. Sunku buvo tik kelias savaites, tuomet, kai jau abu nusprendėme išsiskirti. Sprendimas skirtis su Rūta buvo logiškas. Priežastys nuo mūsų nepriklausė. Lėmė aplinkybės. Apie skyrybas žinojo artimiausias ratas, nors jis sumažėjo gyvenant tarp Kauno ir Vilniaus. Tačiau jie kaip tikri draugai tylėjo.

– Atleisk, bet žodžiai apie greitai išsisklaidžiusį liūdesį nuskambėjo keistai. Juk buvote susižadėję.

– Draugavome beveik dvejus metus. Ne dešimt. Neužgyvenome bendro turto ar vaikų. Nenoriu aiškinti sielos vingrybių, nes tai virstų psichoterapijos seansu ir būtų labai intymu.

– Piktdžiugiški žmonės nusivils, kad neradai konkurento, pasislėpusio spintoje, arba Rūta neužklupo tavęs su žavia nepažįstamąja.

– Ne, nebuvo trečio ar ketvirto žmogaus. Skyrybos brendo pamažu ir prinoko kaip derlius. Tikrai tai įvyko ne dėl Stomos skandalo.

– Skamba ironiškai. Tai – erzino? Stomos istorija, Rūtai prilipinta žaliaakės pravardė...

– Kvaila, jei tokie dalykai galėtų ką nors nulemti. Liūdna, kai žmonės tuo gali patikėti. O dėl žaliaakės – nervino iš pradžių. Čia kaip ilgakasė, ilgakojė, plikis, kreivas ar ūsuotas. Bendrinis žodis, kuris nukreipia dėmesį nuo asmenybės.

– Bet po šios istorijos Rūta išgarsėjo, žmonės atpažįsta gatvėje, pasipylė komentarai. Dal tai buvo savotiškas spaudimas, našta?

– Aš tikėjausi burbulo, nors negalvojau, kad įvyks toks sprogimas ir tai tęsis ne savaitę ar dvi. Tačiau aš pats ją skatinau siekti kažko daugiau, kai ji panoro ne tik rašyti, žinojau, kad tik laiko klausimas, kai ji iškils į viešumą. O jai persikėlus į Vilnių, derinome laiką sostinėje ir Kaune. Neslėpsiu, esu darboholikas. Man kaip toje rusiškoje dainoje „Pervym delom samolioty, nu a devuški patom“ (Pirmiausiai – lėktuvai, na, o merginos – vėliau – liet. k.).

– Neseniai televizijos laidoje Rūta prakalbo apie jūsų skyrybas, Tave vadino idealiu, svajonių vyru, geru draugu.

– Tikiuosi (juokiasi). Nors savęs svajonių vyru nelaikau. Kaip ir Kazanova. Tiesa, tikėjausi, kad dėl viešo pasisakymo palauksime rudens.

– Beje, kai vyrą taip išgiria kyla įtarimų, kad merginą paliko būtent jis.

– O jei prisidirbčiau, nebūčiau svajonių vyras? Priežastys giluminės, pavadinčiau tai temperamentų skirtumu. Tiesa, su ja bendraujame ir dabar darbo klausimais, kartais Vilniuje papietaujame.

– Kaip pavadintum Rūtą?

– Ji labai protinga ir išmintinga kaip moteris. Turi moterišką intuiciją, temperamentą, galingą vidinį užtaisą, moterišką norą mylėti ir apglėbti vyrą savo dėmesiu. Ne, nebijojau įsipareigojimų. Turėjome ir bendrą ūkį. Tai nebuvo gyvenimas atskirai ir pasimatymai tik savaitgaliais prie jūros.

– Tau trisdešimt sep...

– ... septyneri. Užbėgant už akių. Nemanau, kad šiais laikais, tempais, vienuolikos metų amžiaus skirtumas tarp vyro ir moters yra didelis. Nebent vyras apsileidęs, tik geria alų ir žiūri televizorių.

– Norėjau paklausti ne to... Kaip manai, kiek tau reikės laiko surinkti save viduje ir vėl užmegzti santykius?

– Sunku pasakyti. Mano situacija ne tokia, kai atsigauti reikia kelerių metų. Viskas greitai susistyguos. Tiesa, manau, kad iki 40 metų vyrui reikia sukurti šeimą, susitvarkyti vaikų klausimu. Bet rezervo aš dar turiu.