Iškart po Velykų choreografo Jurijaus Smorigino vadovaujamas "Vilniaus baletas" pristatys naują kūrinį – spektaklį "Jausmai", sukurtą pagal Wolfgango Amadeuso Mozarto "Requiem".

Šviesiausių jausmų kupiną spektaklį jis dedikuoja savo pirmajai šokių partnerei ir mūzai Vijolei Parutytei, prieš keletą mėnesių iškeliavusiai anapilin. Artėjant premjerai, choreografas su "Vilniaus diena" kalbėjo apie į ją sudėtus savo jausmus.

– Kada ir kaip kilo mintis sukurti "Jausmus"?

– Su amžiumi atsiranda sentimentalumas, glotnumas, ir mane pradėjo traukti patetiška muzika, nors kūrybinį kelią pradėjau nuo Igorio Stravinskio. Pradėjo traukti tokia muzika kaip Richardo Wagnerio, mano gyvenime atsirado W.A.Mozartas. Pagal daug kompozitorių kūrinius esu kūręs choreografiją, o pagal jo – niekada. Dirbant Maskvoje atėjo žinia, kad mirė mano pirmoji šokio partnerė, mūza V.Parutytė. Tada ir kilo mintis sukurti ką nors jai. Ir būtent pagal W.A.Mozarto "Requiem".

– Kuo jums buvo ypatinga V.Parutytė?

– Choreografo kelią pradėjau 1980 m. Operos ir baleto teatre. Vijolė buvo viena pirmųjų mano choreografijos atlikėjų, viena pirmųjų Lietuvos modernaus šokio atstovių. Ji buvo sukurta moderniajam šokiui. Kas tai atsimena dabar? Norėjau, kad ji atgimtų šiame spektaklyje.

– Ar nemanote, kad daugeliui "Requiem" asocijuosis su gedulu, atsisveikinimu, o ne atgimimu?

– Daugelis į jį žiūri labai skeptiškai – sako, "užvožinėja" šis kūrinys. Net kai prašiau Kultūros ministerijos paramos spektakliui, žinojau, kad negausiu. Bet galvoju, kokią teisę kiti turi sakyti, kokią muziką menininkas privalo pasirinkti. Man W.A.Mozarto "Requiem" – labai šviesus kūrinys ir labai viltingas. Neketinu vakaro apgaubti kokia nors aura – tai bus tiesiog geras, šviesus spektaklis, skirtas Vijolei.

– Apie ką bylos jūsų "Requiem" interpretacija?

– Šis spektaklis apie tai, kad noriu mylėti tuos žmones, kurių dėka esu tas, kas esu. Pradėjom kurti su Rūta Railaite, Vytautu Budra, Raimondu Maskoliūnu, Aušra Gineityte, ir dirbom nuo ryto iki vakaro. Labai mylėjau savo kolegę Vijolę, savo mūzą. Tiesiog privalėjau Vijolei pasakyti "ačiū" už tai, kad ji buvo. Ji bene geriausiai parodė, kokia sunki menininko profesija, kaip begėdiškai ji nepagerbta. Juk žmogus dvidešimt metų atlieka nuostabią drugelio pareigą scenoje, o vėliau, pačiame žydėjime, valstybė jį paleidžia laukan, ir jis tampa visiškai bejėgis. Nors daugelis pasakytų – tegu keičia profesiją. Bet jos nepakeisi, tai yra pašaukimas. Jei gimei artistas, ir esi artistas. Vis dėlto spektaklyje palikau viltingumą.

– Kokių kūrinių siužetus, autorių motyvus žiūrovas atpažins "Jausmuose"?

– Nebijau eksperimentuoti, dėl to čia skambės W.A.Mozarto "Requiem", Alfredo Šnitkės muzika, poeto François Villono eilės, panaudojau ir fantastišką Williamo Shakespeare'o "Otelo" modelį. Spektaklio tema – menininkas, XV a. prancūzų modernistas F.Villonas, kurio kūryba – vidinė tragedija. Jis garsėjo ne tik kaip poetas, bet ir kaip vagis, valkata. Yra ir pora dvasininkų užmušęs. Bet pagalvoji, kad tuo metu dvasininkija nebuvo labai gera, ir F.Villonas taip tarsi valėsi purvą nuo savęs, kovojo su juo. Pastatyti visą spektaklį apie F.Villoną neturiu galimybių, bet paėmiau giluminius siužetus. "Jausmuose" yra ir tyrumo simbolis Dezdemona, Otelas – aistra, tamsa, Jago, apie save kuriantis purvo pasaulį. Labai netikėtai ir puikiai man į vieną suėjo F.Villono tekstai ir W.A.Mozartas, W.A.Mozartas ir V.Parutytė.

– Kas šio spektaklio pagrindiniai šokėjai?

– Michailas Levinas ir Evelina Kauklienė, mano kairioji ir dešinioji rankos. "Jausmai" jiems – nepaprastai didelis darbas. Evelina įkūnys mylimąją, idealą, Dezdemoną, kuriai Jago išplėšė širdį, kad ji ištuštėtų, kad taptų niekuo ir kad F.Villonas, matydamas tai, numirtų. O Miša šoks menininką – mane. Didžiausias mano atradimas statant šį spektaklį buvo tai, kad "Vilniaus baleto" artistai, kuriuos užauginau per aštuonerius metus, sugebėjo puikiai įvaldyti fiziškai sunkią choreografiją.

– Kodėl perleidote vaidmenį M.Levinui?

– Buvo idėja, kad spektaklyje šoksiu aš, o režisuos Algis Latėnas. Kai nežiūriu į veidrodį, jaučiuosi labai jaunas. Bet kai daugiau pašoki, jau matai, kad gali palūžti. Šis spektaklis labai sunkus fiziškai. Todėl estafetę perdaviau Mišai.

– Koks J.Smoriginas "Jausmuose"?

– Emocionalus, išraiškingas, protingas artistas. Nelaimingas ir filosofiškas, visiškai sutrikęs šiame pasaulyje.

– Kokią žinutę siekėte perduoti žiūrovams?

– Norėjau parodyti, kad šio pasaulio niekas valdyti negali – ar vargšai, ar turtuoliai – visi esame personažai, stovintys eilėje į kapus. Būtent todėl labai svarbu palikti ką nors gera po savęs – ne namus ir nulius sąskaitose, dėl kurių pjausis vaikai. Norėjau parodyti, kad mūsų su Vijole darbas nenumirė – jis gyvena.

– Ne paslaptis, kad sunkmečiu žiūrovai mažiau lanko teatrą, o daugiausia dėmesio vis dėlto sulaukia komerciniai projektai. Ar filosofinis spektaklis šiandien dar patrauklus?

– Visais laikais teatras buvo saviauklos vieta. Žmonės čia ateina praturtinti savo pasaulio, dėl to negerbiu režisierių, kurie daro komercinį šlamštą. Net jei jis kartais ir pavyksta menine prasme, Lietuvoje tokio dar nebuvo. Be to, kaskart, kai būdavo ekonominės krizės, žiūrovas grįždavo į rimtąjį teatrą. Manau, į "Jausmus" ateis tie žiūrovai, kurie verti tokio spektaklio.

VIETA: M.K.Čiurlionio menų mokyklos šokio teatras, T.Kosciuškos g. 11, Vilnius.

LAIKAS: Balandžio 14 d. 19 val.

KAINA: 15–40 litų.