Laimingos ir gražios karvės
Akciją sumaniusi 25 metų Radvilė sukūrė glaustinukių kolekciją „Go Vegan“ ir pakvietė praleisti pusdienį pirmuose Lietuvoje gyvūnų saugos namuose „Trys paršeliai“.
Prie akcijos mielai prisijungusią daug metų modeliu dirbančią, o prieš penkerius metus vegetare tapusią ajurvedos konsultantę Eglę fotografas Mantas Kristijonas Kuliešis su gyvūnais įamžino Taujėnų dvare.
„Esu prieš gyvūnų žudymą, kankinimą, žmonių žiaurumą. Noriu, kad žmonės suprastų, jog gyvūnai taip pat jaučia baimę, skausmą, nenori prievartos ir smurto“, – tikino R. Labutytė. Ji negalėjo atsistebėti, kai „Trys paršeliai“ valdose nuolatinius namus radę naminiai gyvūnai atsišaukia į savo vardus kaip šunys.
„Jie – mieli, taikūs, o gyvūnų saugos namų įkūrėjai – veganai Viktorija Naujokaitė ir jos draugas Edvardas – su jais vaikštinėja po apylinkes, – šypsojosi tarp karvių, ožkų, avių, paršelių bei besigydančių vištų pusdienį praleidusi Radvilė. – Kaip elgiesi su gyvūnu, toks jis ir būna. Pamatytumėte juos! Jie net atrodo visiškai kitaip nei fermose baimėje auginami žudymui skirti gyvūnai. Kad ir karvė – čia didelė, graži ir neprimena tų gyslotomis kojomis, sunykusių ir nelaimingų, kurias augina skerdimui, gyvūnų.“
Elgėsi nehumaniškai
„Trys paršeliai“ valdose nuolatinius namus randa nuo skerdimo, žiaurios mirties ir blogų gyvenimo sąlygų išgelbėtos karvės, ožkos, avys, vištos, triušiai ir kiti ūkininkavimui išnaudojami gyvūnai.
Neįprasta Lietuvoje idėja – gelbėti maistui ant mūsų stalo turėjusius tapti gyvulius – jau sulaukė ir modelio dėmesio. „Pabuvus ten iš naujo atrandi ryšį su naminiais gyvūnais ir dar labiau supranti, kad ne tik katės ir šunys yra vertos mūsų meilės, globos, gailesčio“, – pastebėjo Radvilė.
Ji dar tik keturis mėnesius yra vegetarė, nors pastaraisiais metais mėsos valgė nedaug. „Bandžiau kelis mėnesius gyventi ir veganiškai, bet labai sunkiai sekėsi dėl nuolatinių kelionių po pasaulį, daugybės skrydžių, – prisipažino Kaune gyvenanti, bet Indonezijoje, Turkijoje, Singapūre, Filipinuose ir kitose šalyse ne kartą apsilankiusi R. Labutytė. – Sunku buvo atsisakyti sūrio, kurio yra daugelyje mano mėgiamų produktų, kiaušinių, vartoti tik aliejinius padažus. Gyvenant ilgiau kažkokiame mieste lengviau būtų galima rasti veganiškų patiekalų, kavinių. Keliaujant, kažkur praleidžiant tik mėnesį-du, tai sunku, o Kaune apskritai to trūksta.“
Tapti vegetare Radvilę netiesiogiai įtakojo dvi jos draugės – modeliai veganės: Kinijoje, kur veganams išties nelengva, gyvenanti kroatė bei Indonezijoje gyvenanti lenkė.
„Sekiau jas socialiniuose tinkluose ir pati suvokiau, kad labai myliu gyvūnus, kad namie turiu du šunelius, tačiau elgiuosi nelogiškai ir nehumaniškai – valgau gyvūnus“, – atviravo R. Labutytė.
Beje, būtent lenkė ir kroatė ir paprašė Radvilės sukurti kažką veganiško. Taip atsirado nauja glaustinukių kolekcija: linksmos daržovės ir užrašas ant krūtinės „Go Vegan“.
Gyvenimas atrodo šviesesnis
Prie Radvilės siunčiamos žinios žmonėms entuziastingai prisidėjusi ukmergiškė E. Terekaitė fotosesijai su gyvūnais vyko į Taujėnų dvarą.
Prieš daugiau nei 5 metus, su visa šeima atsisakius mėsos, jos gyvenimas gerokai pasikeitė. „Į mūsų kasdienybę pamažu įsiliejus tam tikroms žinioms, paskaitoms apie sveiką gyvenimų būdą, į savo gyvenimą ir širdis pamažu įsileidome ir sąmoningumą, meilę bei atjautą, – teigė ajurvedos konsultantė bei modelis Eglė. – Kaip ir atjautą kiekvienai gyvai būtybei. Neskirstome, kad mylime ir globojame vieną, o valgome kitą“.
Ji teigia, kad ne vienerius metus gyvūnus laiko savo draugais, broliais ir seserimis, tad mielai prisidėjo prie Radvilės vykdomos akcijos. Kasdienybėje Eglė sąmoningai stengiasi prisidėti prie gyvūnų gerovės: kai tik gali, maitina benamius gyvūnus, padeda gyvūnų prieglaudoms finansiškai: „Priglaudžiu, apkabinu, pamyluoju visus, kurie pasitaiko mano kelyje, žinoma, jų nevalgau ir skatinu kitus to nedaryti.“
Kartais ji savęs klausia: kaip galėjo taip ilgai gyventi užmerktomis akimis, sukietėjusia širdimi? „Kodėl ant stalo, prieš save regėdama vištienos kepsnį, nepagalvodavau, koks ilgas kelias, kol tas negyvo padarėlio gabalėlis atsirado mano lėkštėje? Kiek baimės ir skausmo kažkam reikėjo patirti, kad aš neva pasisotinčiau, – svarstė E. Terekaitė. – Dabar gyvenimas atrodo šviesesnis, neprisidedant prie mėsos bei pieno masinių pramonių gyvavimo. Kad ir kaip būtų, skausmo mūsų draugų gyvūnų gyvenime vis dar labai daug. Būčiau labai laiminga, jei kiekvienas galėtų prisidėti bent po kruopelę, kad to skausmo būtų mažiau“.
Naujausi komentarai