Kauno Perkūno name veikia kaunietės tautodailininkės, etninės kultūros mokytojos ekspertės, kilusios iš garsios muzikų Dvarionų šeimos, Eglės Dvarionaitės-Vindašienės autorinė karpinių paroda „Pro dvarelio vartus...“, skirta autorės 50-ajam jubiliejui.

Šalia žalčiukų – angelai

Parodos „Pro dvarelio vartus“ autorė – kaunietė tautodailininkė, etninės kultūros ir pradinių klasių mokytoja ekspertė E.Dvarionaitė-Vindašienė prisipažįsta, kad į senosios lietuvių kultūros lobyną įsisuko būdama Šiaulių pedagoginio instituto studentė. Su bendraminčiais ji 1981 m. įkūrė etnografinį ansamblį, tuo pat metu atrado ir „žirklių kerus“. Parodose dalyvauja nuo 1982 m., į Tautodailininkų sąjungą įstojo 1990-aisiais.

Šiandien E.Dvarionaitė-Vindašienė – tikra meistrė, viena žinomiausių karpytojų Lietuvoje, dalyvauja Kauno, respublikinėse ir tarptautinėse parodose.

Menininkė studijuoja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio karpybos istoriją, tačiau vis tiek dar sakosi neatskleidusi visų Pasaulio medžio paslapčių. Savąjį karpinių medį, kuriame šalia tradicinių tulpių, lelijų, kryželių, saulučių, žalčiukų, paukštukų ir kitų baltiškų ženklų, ornamentų ir būtybių kuo puikiausiai išsitenka ir angelai.

Pasaulis kaip medis

E.Dvarionaitė-Vindašienė karpo iš popieriaus jau daugiau nei trisdešimt metų ir tiki, kad kiekvienas menininkas vienaip ar kitaip kuria savo visatos medį ir turi savo paukštį.

Tautodailininkė ištikima pagrindiniam lietuviškų karpinių motyvui – mitiniam medžiui, kuris yra indoeuropietiškos kultūros centrinė ašis. Kosminis medis, gyvybės medis yra labai dažnas ir baltiškajame mene. Pasaulis vaizduojamas kaip medis, jungiantis tris dalis – žemutinę, vidurinę ir viršutinę: Požemį (šaknis), Žemę (kamieną), Dangų (šakas). Ši simbolių sistema atspindi mūsų tautos esminį visatos suvokimą ir žmogaus santykį su gamta bei Aukštesniąja būtimi.

Su lietuviškuoju kultūros lobynu menininkė susipažino dalyvaudama daugelyje kraštotyros ekspedicijų, rinkdama autentiškas liaudies dainas, rengdama kalendorines šventes, dirbdama Kauno tautinės kultūros centre. Vis dėlto kyla klausimas dėl angelų: ar jie dera baltiškų raštų ir lietuviško pasaulio medžio simbolių sistemoje?

„Aš savo medyje įprasminu daug simbolių – vartai, kalnas, marios, dugnas, akmuo, ratas, saulė, bitė, paukštis, – atsako E.Dvarionaitė-Vindašienė. – Baltų tikėjime paukštis yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, kaip krikščionybėje angelas – tarp žmogaus ir Dievo. O žmogus ateina į žemę, pasirenka savo gimtinę, vietą, kur gali šiame laike tobulėti ir augti, pasiruošti... Tuomet praeina pro tėvulio-dievulio vartus. Kaip toj dainoj: “Tėvelio dvarelis aikštai stovėjo, siūbavo liepelė pati be vėjo..."

Pasaulio medyje – harmonija

Anot E.Dvarionaitės-Vindašienės, senovės žmogus buvo sutapęs su didžiąja gamta, jos neatskyrė nuo namų, nuo buities, nuo savo būties. Jo tikėjimas tekėjo per ritualus ir giesmes, per gimimo–mirties ratą, per Pasaulio medį. Taigi gyvybės medis – bene prasmingiausia tema.

„Pradėjau suvokti, kur glūdi jo esmė. Su bendrasieliais bandau ir šiandien pajausti harmoniją Žemėje, pažinti visatos dėsnius, per kuriuos dabar ir visados reiškiasi Oras, Ugnis, Vanduo, Žemė. Tu – pasaulyje, o pasaulis – tavyje“, – taip apie savo pašaukimą ir kūrybą pasakoja E. Dvarionaitė-Vindašienė, naujausius savo kūrinius pristatanti autorinėje parodoje.

Taigi kiekvienas liaudies meistras sukuria savo medį, savo paukštį. „Žmogus, kaip ir jo darbas, yra nepakartojamas ir ypatingas. Visi mes esame instrumentai Aukščiausiojo rankose. Tad atsiduokime jam. Kurkime savo medį! Nes visa tai – visata“, – teigia originalių karpinių kūrėja.

Kas: Karpinių paroda „Pro dvarelio vartus...“

Kur: Perkūno name.

Kada: iki vasario 28 d.