Viename kalnų kaime Airijos pietuose, pagrindinėje gatvėje yra įvairių buities reikmenų parduotuvė. Čia galima nusipirkti dažų, šviestuvų ir net sofą. Bet vieną darganotą spalio popietę ji siūlė pasimatuoti batus.

Tie batai tik po vieną porą, neparduodami ir visi jau daugiau ar mažiau dėvėti. Štai jaunas vyras aunasi šviesiai rusvus užapvalintus verstos odos laivelius. „Šie batai yra vyro vardu Gary`is, – sako darbuotoja ir paduoda jam nedidelį muzikinį grotuvą su ausinėmis ir pasiūlo maršrutą. – Jei išėję pasuksite dešinėn ir eisite link bažnyčios, už jos pamatysite tiltelį. Apsisukite, grįžkite, tai ir bus maždaug mylia kelio“.

Pro duris žengia dar viena klientė. Ji irgi smalsiai nužvelgia palei sieną sudėtas rusvas batų dėžes su užrašu „Empatijos muziejus“. Darbuotoja pasiteirauja jos batų dydžio ir užduoda dar vieną klausimą: „Ar emociškai šiandien jaučiatės tvirtai?“ Moteris akimirkai susimąsto ir atsidūsta. „Oho, čia rimtas klausimas...“.

„Tiesiog kai kurios mūsų istorijos yra gana liūdnos...“, – patikslinta Londone veikiančio „Empatijos muziejaus“ vadovė Clare Patey.

V. Pilibaitytės (LRT) nuotr.

Šis projektas vadinasi „Mylia mano batuose“. „Tai pažodinė to posakio interpretacija“, – pasakoja C. Patey kolegė Tiphaine Tailleux. Kai kalbama apie empatiją, kartais kalbama apie buvimą kito žmogaus vietoje, matymą jo akimis arba pabuvimą jo batuose. „Mes siūlome tiesiogine to žodžio prasme apsiauti nepažįstamo žmogaus batus ir pasiklausyti istorijų, kurias jie kartu su tais batais mums padovanojo“. Pasakojimai trunka maždaug tiek, per kiek laiko ramiu žingsniu galima nueiti mylios arba pusantro kilometro atstumą.

„Raginame nusukti nuo pagrindinio kelio, kad galėtumėte ramiai klausytis ir netrukdomi apmąstyti“, – rekomenduoja T. Tailleux. Anot jos, pagal sumanymą, tai turėtų būti fizinė ir emocinė kelionė, padedanti įsijausti į kitą žmogų: „Tie batai kaip ir tinka, bet yra nepažįstami. O ausyse girdite to žmogaus balsą“.

„Empatijos muziejus“ nuo 2015 m. rugsėjo jau turi surinkęs apie 150 batų porų ir tas skaičius nuolat auga. Tai seni ir nunešioti batai, kurie žmonėms buvo kuo nors ypatingi, arba tiesiog tokie, kurių jie nebeplanuoja nešioti.

Dabar C. Patey rankose – įspūdinga moteriškų batų pora. Tai juodi aukštakulniai, ypač ilgais, smailiais auksiniais kulnais. „Empatiją gali paskatinti įvairūs dalykai. Tai nebūtinai turi būti ekstremalios patirtys. Turime ir istorijų, pasakojamų žmonės, kuriuos nebūtinai sutiksite kasdieniame gyvenime. Šitie batai priklausė australei vardu Saige Divine. Ji Australijoje dirbo prostitute“, – pasakoja C. Patey.

Pamačiusios šiuos batus dvi į parduotuvę užsukusios jaunos moterys pratrūksta juoktis ir sako neįsivaizduojančios, kaip galės jais avėdamos paeiti. „Bet tai gera istorija,“ – patikina jas C. Patey ir iš batų dėžių stirtos atneša suvarstomus juodus aulinukus storu padu. Kita mergina matuojasi didelį guminį kostiumą su sunkiais batais ir petnešomis. Netrukus abi gauna po grotuvą su įrašais ir trumpą instrukciją, kaip juo naudotis.

„Jaučiuosi taip, tarsi būčiau išsiruošusi į žvejybą“, – nusijuokia mergina, pasitikslina siūlomą maršrutą ir užsidėjusi ausines išeina laukan.

Muziejaus vadovė vieną po kitos kilnoja gelsvas dėžes iš savo kolekcijos ir pasakoja batų savininkų istorijas: „Šis vyrukas – Danny`is. Jo visa šeima dirbo laivuose du ar tris šimtus metų. Jis pasakoja, kaip Temzės upė per tą laiką pasikeitė. O štai čia – kita britė iš Londono, Sam. Jos batai tamsiai mėlyni, įspiriami. Moteris vadovauja slaugos namams ir pasakoja, ką reiškia ramiai numirti. Labai įdomi istorija“.

Vienoje iš dėžių – pailgi odiniai smailianosiai batai išmarginti rytietiškais raštais. „O čia sikhas, gyvenantis Australijoje. Jis pasakoja, kaip mokėsi plaukti. Vyras, kilęs iš Indijos, dabar gyvena Perte, Vakarų Australijoje. Visur aplink vandens telkiniai, o jis nemoka plaukti, bet labai nori išmokti. Nerimauja, kaip ant turbano užsidėti plaukimo kepuraitę. Tai nuostabi istorija. Jam galiausiai pavyksta, jis randa būdą“, – pasakoja C. Patey.

Pasak C. Patey, dalis kolekcijoje esančių batų susiję su žmogaus profesija. Pavyzdžiui guminiai nuotekų vamzdyno darbuotojo batai, sportininko riedučiai, guminiai ligoninės darbuotojo sandalai.

„Tikrai puiki idėja“, – atiduodamas grotuvą ir ausines šypsosi vyras, ką tik sugrįžęs iš pasivaikščiojimo su Gary`io batais. „Jis prekiavo padirbtais gaminiais ir narkotikais, keturiolika metų praleido kalėjime, nors pats teigia, kad jį pakišo. „Jis pasakoja, kaip kalėjime susidomėjo menu ir tai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą. Dabar jis vedęs ir turi vaikų, bet nerimauja, kad jie neišklystų iš kelio“. Paklaustas apie įspūdžius „Empatijos muziejaus“ lankytojas pripažįsta, kad pradžioje buvo šiek tiek keista suvokti, kad avi įraše girdimo žmogaus batus. „Man jie labiau panašūs į septyniasdešimtmečio batus. O jis pradžioje pasakoja, kad jam keturiasdešimt kažkeli. Visa tai tikrai keistas sumanymas, bet labai paveikus“.

„Buvo puiku. Jaučiau ant savęs visą tą batų ir kelnių svorį, tarsi vaikščiočiau kartu su juo Londono požeminiais vamzdynais, – vaduodamasi iš guminio kostiumo pasakoja sugrįžusi mergina. – Jis pasakoja, kaip ten tamsu ir kaip gali girdėti aidą. Tas įrašas tikrai erdvinis. Atrodė, kad jis pasakoja man, o aš kaip nematoma jo pakeleivė einu šalia su tokiu pat sunkiu kostiumu.“

T. Tailleux akcentuoja – atėjus į muziejų reikia būti atviriems: „Kad tie pasakojimai paveiktų, būtina atverti širdį. Nesvarbu, kas pasakotojams bebūtų nutikę, kasdieniško ar nekasdieniško, mūsų tikslas yra parodyti, kad tarp mūsų visų yra daug bendra. Tai ir yra empatijos esmė.“

Nesvarbu, kas pasakotojams bebūtų nutikę, kasdieniško ar nekasdieniško, mūsų tikslas yra parodyti, kad tarp mūsų visų yra daug bendra.

Ši unikali „Empatijos muziejaus“ batų ir istorijų kolekcija buvo pradėta rinkti Londone, Temzės pakrantėje vieno festivalio metu. Dabar ji keliauja po įvairių šalių miestus ir sulaukė daugiau kaip 10 tūkst. lankytojų.

„Mes paprastai esame įsikūrę jūriniame konteineryje, kuris atrodo kaip milžiniška batų dėžė. Pastatome jį mieste ir iš tos vietos renkame pasakojimus. Dabar tai darome Briuselyje, Sietle, Maskvoje... – vardija muziejaus direktorė C. Patey. – Mūsų istorijos labai įvairios – jauniausiam pasakotojui aštuoneri, o vyriausiam – 93-eji. Tai žmonės iš įvairių pasaulio vietų, įvairių profesijų ir tautybių. Visi turi ką papasakoti ir visus jungia žmogiškumas. Juk visi mylime, gedime, džiaugiamės arba liūdime. „Empatijos muziejuje“ mes tyrinėjame būtent tuos sąlyčio taškus tarp žmonių“.

Viso radijo pasakojimo klausykitės įraše.