– Kaip suprantu, sekate tų moterų pėdomis, kurios karantino metu laiko veltui negaišta – spintas tvarko, pavasariui, o gal jau ir vasarai ruošiasi…
– O, taip! Visą dieną tvarkiausi, tai tas šimtukas – tarsi atlygis man už triūsą. Tik dabar suku galvą, kaip ta kupiūra pateko į mano galinę džinsų kišenę – kas ją man ten įdėjo? Tai bent mįslė! Visą naktį bus darbo apmąstymams. Gal net kokį kriminalą susuksiu?! Beje, kokia, sakėte, ta jūsų rubrika, kuriai mane kalbinsit? Vitaminas G? Negi jis reiškia būtent TAI, apie ką slapčia pagalvojau? Turbūt ne...
– Savo tinklalapyje rašote: kvieskite juokingą moterį. O kada jūs supratote, kad esate juokinga moteris? Beje, ar čia nėra loginės klaidos – gal iš tiesų norėjote pasakyti "juokus krečiančią moterį"?
– Nėra čia jokios klaidos. Nei loginės, nei gramatinės. Kad esu moteris, supratau vėliau, nei suvirškinau tą faktą, jog esu juokinga. Kas pasakė? Pasaulis parodė. Man rodės, kad aš elgiuosi ir kalbu natūraliai, nesiekdama, kad žmonės iš manęs juoktųsi, o jie žvengė susiriesdami. Todėl, kai tinklalapyje reikėjo kažkaip save pristatyti, aš ilgai nedvejojau. Kas aš? Aktore negalėčiau pasivadinti, nors baigiau režisūros mokslus. Gal atlikėja? Irgi ne tas. Staiga man šovė į galvą mintis, kad aš esu… paprasčiausiai juokinga moteris.
Kai mokiausi antrame kurse, bendrabučio kambarėly buvau pasikabinusi tokio rusų komiko Jevgenijaus Leonovo nuotrauką. Sykį užsukusi pas mane budinti paklausė: "Gal jis tavo tėvas?" Tada labai gėdingai jai primelavau, kad Jevgenijus Leonovas yra mano dėdė. Betgi – o dangau! Ne juokais prisišnekėjau. Ta išgalvota istorija, galų gale, pasirodė esanti grynų gryniausia teisybė. Ką noriu pasakyti? Ogi tai, kad to komiko Jevgenijaus gyvenimas buvo tragikomiškai liūdnas. Jis nedarydavo nieko, kad juokintų žmones, bet visi juokdavosi susirietę. Tas pats ir su manimi. Juk ir mane žmonės vadina komike, humoriste, nors aš nieko specialiai nedarau. Tiesiog kalbu apie savo pasaulio supratimą. Šaipausi iš jo. Galgi vis dėlto aš esu… pašaipa?
– Po komikų ar pašaipų vardais dažnai slepiasi labai liūdni ir jautrūs žmonės. Kuris epitetas jums būtų priimtinesnis?
– Svieto lygintojos. Tiesą sakant, negaliu pakęsti skaudžių dalykų. Aš tiesiog jaučiu fizinį skausmą, jei kas šalia manęs konfliktuoja. Ir aš būtinai bandau įsiterpti. Dalyvauju visuose ginčuose. Kai buvau jaunesnė, pamenu, einame su vyru tuometinio Leningrado gatve ir matome, kaip kitoje gatvės pusėje vyksta muštynės. Anot vyro, kaip kokia beprotė tąkart perskridau gatvę, pilną važiuojančių mašinų, ir įsiterpusi tarp tų dviejų mušeikų pradėjau juos mokyti gyvenimo tiesų kaip kokia advokatė. Iš paskos atlėkęs mano vyras ėmė jų atsiprašinėti: atleiskit, čia mano žmona, ji nežino, ką daro… O aš žinojau. Ir dabar žinau. Man reikia, kad visi aplinkui būtų ramūs ir laimingi. O dar… kad visi šypsotųsi. Charlie Chaplinas yra pasakęs, kad patys svarbiausi žmogui yra penki dalykai: juokas, miegas, dieta, fizinis judėjimas ir draugai. Ar užfiksavote? Pirmiausia – juokas.
– Antroje – miegas. Dauguma žmonių skundžiasi, kad, esant dabartinei pandemijos situacijai, nerimas trukdo užmigti, tenka vartoti raminamuosius. O jums?
– O aš turiu visai kitokių liudijimų. Mano draugai sako, kad šiuo metu miega ramiau, nes baigėsi nereikalingas stresas. Dabar visų rūpestis – laikytis saviizoliacijos, neužsikrėsti ir nesusirgti. O prieš gerus du mėnesius stresą kėlė visai kiti dalykai – pradėti, bet neužbaigti darbai; pažadėti, bet neištesėti pažadai ir pan. Nepatikėsite, bet dabar aš guluosi 21 val. ir iki ryto miegu lyg kūdikis! Tiesa, keliuosi anksti ir turiu tokią gražią viltį, kad artimiausiu metu aš būtinai išeisiu į fizinį judėjimą!
Kol kas tai tik svajonė, nes, kaip teisinuosi draugėms, dabar manyje nubudo daugybė specialistų ir specialybių. Jei kadaise buvau tik juokinga moteris (aktorė), tai dabar esu ir kulinarė, ir konditerė, ir manikiūrininkė, ir pedikiūrininkė, ir dar namų tvarkytoja. Stačiai Freken Bok! Keista…
Įminkite mįslę, labai tinkančią šiam laikotarpiui: kai atimi – ji padidėja, kai pridedi – ji sumažėja, kas? Tai duobė. Noriu pasakyti, kad dabar mes visi esame duobėje.
Pabuvusi ilgesnį laiką su pačia savimi, netikėtai supratau, kaip aš tos Violetos buvau pasiilgusi. Kuičiuosi dabar po namus, atsikratydama nereikalingo balasto, kuris mane smaugė. O sūnums juokauju, kad anksčiau jų mama dirbo sandėlininke, už tai negaudama jokio atlyginimo. Aš saugojau kažkieno daiktus, laukdama, kad tie žmonės kada nors ateis pas mane jų pasiimti… Ačiū Dievui, būtent per karantiną smegenis perskrodė išganinga mintis, kad jie nepasirodys (jei jau ligi šiol nepasirodė). Todėl dabar dirbu kurjeriu: rūšiuoju, dedu, kraunu, atvežu, palieku prie durų. Žodžiu, švarinu namus.
– Pati pavadinote save Freken Bok. Visi "Karlsono, kuris gyvena ant stogo" gerbėjai žino, kad legendinė Astridos Lindgren namų darkytoja turėjo katę, vardu Matilda. Ar turite kokį augintinį jūs?
– O kaipgi. Turiu katę, kuri vardu Mokašon. Tai britų trumpaplaukė, savo spalva primenanti neišmaišytą kavą su pienu (kikena). Pirma kavos rūšis, kritusi man į galvą (kai rinkau savo katei vardą) – Moka. Bet draugai neleido jos taip pavadinti. Sakė, tame varde per daug balsių, o katei pavadinti reikia priebalsių. Tada nusprendžiau pavadinti ją Makuška. Bet ir vėl kažkam netiko. Gavau velnių, kad man, lietuvei, nedera duoti katei tokio vardo, kuris skamba labai nelietuviškai. Tada nieko kito nebeliko, kaip tik išmąstyti, kad manoji britų trumpaplaukė pagal savo charakterį yra labai prancūziška, tad turiu jai duoti tokį vardą, kuris bent jau minimaliai sutaikytų anglų ir prancūzų tautas, t.y. Makušan ("n" nosinis). O čia dar tie mano vaikai netikėtai pradėjo vadinti mane… Mamašan. Beje, su prancūzų kalba aš turiu tiesioginių ryšių. Jos mokiausi mokykloje, o vėliau tęsiau studijas aukštojoje. Nuo to laiko labai myliu prancūzų kalbą. Ir prancūzus. Visus myliu. Nes prancūzų kalba yra tokia, kad… kai tu ko nors negali pasakyti žodžiais, tai gali pasakyti prancūziškai!
– Trečias Ch.Chaplino laimės recepto punktas – dieta. Juokiausi iš jūsų net susiriesdama, kai skaičiau, kaip Violeta nusprendė gerti želmenų sultis. Kaip purtėsi po to kelias valandas ir visiems pudrino smegenis apie užplūstančią energiją...
– Tai kad buvo siaubingai šlykštu gerti. Bet visi tuomet kalbėjo, kad želmenys gerai, tad aš ir įtikėjau. Ir dar 20 panašių kvailių įtikinau. Dabar mes visi – purtomės – bet geriame (juokiasi). O jei rimtai, tai dabar aš, kaip ir visa Lietuva, gyvenu netoli šaldytuvo. Visi mes užsidarę namuose pučiamės, dedame į feisbuką gardžiausius receptus. "Žmonės, – rašo tos, kurių kategorija "iki 50 kg", – baikime laikytis dietų. Taigi penktadienis!" O vėliau jos tą patį pritaiko ir šeštadieniui, ir sekmadieniui, ir… Mano šaldytuve yra visko. Net ir neidama į parduotuves išgyvenčiau iki rudens. Aš net šaldiklį turiu. Su šešiais stalčiais. Pilną uogų, grybų, mėsytės ir šaldytų pienių galvučių! Laukinės avietės, naminės braškės, juodieji serbentai – viskas mano rankomis skinta, ruošta, šaldyta.
– Tai jūs, pasirodo, labai ūkiška moteris – viską pati susirankiojate: uogas, grybus, vaistažoles?
– O tai ne, žinokit, man atneša! Žinoma, kad pati! Kai tik įsigijau šaldiklį, viską mėgstu užšaldyti. Patogu: vos tik pas mane atvažiuoja žmogus, aš viens du, išimu iš šaldymo kameros – bum bum – ir gatava. Kadangi pernai buvo labai karšta vasara, tai nuvažiavau į miestą nusipirkti ventiliatoriaus, o grįžau… su šaldikliu. Ta proga, kad ventiliatoriaus nebuvo, o šaldikliams buvo akcija. Bet dabar turiu bėdą… Kadangi iki karantino buvau užsikasusi darbais – mokslai, sesijos (pradėjau studijuoti teatrologiją), koncertai – tai ėmiau nebesusitvarkyti su savo skrandžiu, kuriame jau nuo seno turiu didžiulę žaizdą.
– Šventa teisybė, kad jeigu pats nesustabdai – tave vis tiek kažkas sustabdo. Tai jus sustabdė toji žaizda?
– Na… Išgirdusi, kad nuo koronos puikiai padeda C vitaminas, aš užvariau tokią smūginę dozę, o paskui dar citrinų, kad nepasirodytų per mažai ir... Vieną gražų rytą mano žaizda atsinaujino. Dabar trečia diena sėdžiu ant grikių. Žodžiu, proto neturėjimas kartais veikia geriau už bet kokią dietą.
– Ką čia ir bepridursi. Tiesiog auksinė mintis. Beje, ar turite savo auksinių minčių knygutę?
– Aš esu nuotaikos žmogus. Ir dar – tiesioginio eterio. Būna, vieną dieną papasakoju draugams, o kitą jau neprisimenu, ką ten pliauškiau. Kaip ateina iš kažkur, taip ir išeina. Aš tų minčių neužlaikau. Kažką pagaunu, perfiltruoju per save ir išleidžiu į tiesioginį feisbuko eterį (juokiasi). Jis mano auksinių minčių užrašų knygutė. Kažkas ten paskaito, gal kažką gauna. Rašau tikrai ne dėl dėmesio ar laikų. Kai sūnus sukūrė man feisbuko puslapį "ViPirmadienis", jis pasakė: "Ar supranti, kad žmonėms duodi daugiau, nei tau atrodo? Ar suvoki, kad tu gelbsti žmones, kurie nebeturi vilties?" Tai mane labai užkrovė, motyvavo. Supratau, kad tapau už juos, savo skaitytojus, atsakinga. Kaip sakė Lapė iš "Mažojo princo": tampi atsakingas už tą, kurį prisijaukini. Aš supratau prisijaukinusi žmones, kurie manimi tiki. Todėl turiu kažkaip jiems padėti ištverti šitą laikotarpį.
– Bandote padėti savo humoru, dalijate feisbuke vitamino G kupinus patarimus?
– Ne tik… Rašau visaip apie viską. Nes, įsijungus televizorių, darosi baisu. Nes aš (kaip ir kiti) jau nebeskiriu, kur yra nuomonė, o kur – tikri faktai. Bet aš nenoriu bijoti! Nors neturiu darbo. Nėra renginių. Aš žinau viena: turime visi protingai suvokti šitą padėtį ir, jei negalime nieko pakeisti, tai bent jau pamąstyti, ką kiekvienas galėtume padaryti. Dėl savęs, kito. Įminkite mįslę, labai tinkančią šiam laikotarpiui: kai atimi – ji padidėja, kai pridedi – ji sumažėja, kas? Tai duobė. Noriu pasakyti, kad dabar mes visi esame duobėje. Tad kuo daugiau pridėsime savo protingų veiksmų, sąvimonės, pakantumo, gerumo artimui (suprantate?) – tuo greičiau ji pamažės, o kuo daugiau pyksimės, blaškysimės, stresuosime, skųsime, keiksime vieni kitus – tuo sparčiau ji didės. Tad, žmonės, jei norite išlipti iš duobės, turite žinoti: viltis visuomet yra, tik… elkitės žmoniškai!
Naujausi komentarai