Tarp šių metų misijos dalyvių žiūrovai išvys žinomą keliautoją, žurnalistą Vytarą Radzevičių, kunigą Ričardą Doveiką ir aktorę, „Unicef“ geros valios ambasadorę Virginiją Kochanskytę.

Antrasis V. Radzevičiaus dienoraštis: džiaugsmas dėl kiekvienos dienos 

Antrą dieną Svazilande su „Unicef“ misija važiuojame į dar vieną tolimą šios šalies kaimelį. Didesnę kelio dalį riedame bekele. Peizažas stebėtinai monotoniškas – rausvi perdžiūvę laukai ir stagarais virtusi augmenija. Per radiją nuolatos bubena vyriški balsai. Iš pradžių pagalvojau, kad čia transliuojamos kažkokios maldos. Bet, man paaiškina, kad jau savaitę vyksta nacionalinis susirinkimas – Svazilando parlamento atmaina. Įgalioti atstovai susirenka į pievą sostinėje Mbabane, susėda ant žemės ir paeiliui pasisako pačiais įvairiausiais klausimais. Visą savaitę vykę pasisakymai šiemet buvo tokie įdomūs, kad karalius net nutarė pratęsti sibaya – taip vadinasi šis sambūris. Būta ir incidentų – du pašnekovai bandė kritikuoti valdžią. Dauguma kritikams nepritarė ir juos nuo mikrofono nuvarė lauk. Šis įvykis buvo svarbiausia rytinių laikraščių diena.

Atvykstame į kaimelį. Nuo 2005 metų „Unicef“ Svazilande organizuoja maitinimą našlaičiams ir vaikams iš nepasiturinčių šeimų. Pirmą valandą dienos į maitinimo vietas susirenka vaikai iš visos apylinkės. Pirma tokia akcija prieš dešimtmetį įvyko po medžiu, tad programai ir prigijo toks pavadinimas – „Po medžiais”. Daugeliui vaikų tai būna vienintelis maistas per dieną. Kai kurie visos košės nesuvalgo ir nešasi namo bei dalinasi su artimaisiais.

Iš oro uosto į mūsų lankomą kaimelį atvyksta dar vienas „Unicef“ automobilis. Prie mūsų prisijungia kunigas Ričardas Doveika. Išdalijus dovanas iš Lietuvos, kunigas netrukus kartu su vaikais žaidžia futbolą. Klegesys, juokas, įvarčiai – visi užsimiršta ir stačia galva puola į žaidimą.

Iš futbolo aikštės su dviem broliais našlaičiais patraukiame į jų buvusius namus. Lietuvos „Unicef“ jiems padės. Paaugliai gyvena pas tetą, bet kiekvieną dieną eina pabūti į namą, kuriame gyveno su mama ir tėčiu. Tėvai mirė nuo AIDS. Berniukai pasakoja savo istoriją ir verkia. „Tėtis buvo linksmas, mus daug ko išmokė ir nebuvo griežtas“, – prisimena vyresnis. „Norėčiau būti lakūnas“, – kiek vėliau išduoda savo svajonę ir nejučiom pažiūri į dangų. Turbūt ten jis save ateityje mato laimingą – be vargo, bado ir sausros.

Visą laiką Svazilande stebina žmonių optimizmas. Jiems sunku gyventi. Neįmanomai sunku. Bet jie šypsosi. Ir nuoširdžiai dėkoja už mažiausią pagalbą, kuri padeda jiems išgyventi dar vieną dieną.