Astravo atominėje elektrinėje įvykusi avarija, desperatiškas bandymas išsigelbėti ir slapta kariškių misija – tai istorija, verčianti klausti: ką darytume mes, jei katastrofa prasidėtų visai šalia namų?
Tarp gausaus būrio garsių aktorių – ir Vaidotas Martinaitis, atliekantis vieną pagrindinių vaidmenų. Su juo šiandien ir kalbamės.
– TV3 pradeda rodyti naują serialą „Sala. 2029“. Koks Jūsų vaidmuo jame?
– Sakykime, vaidinu blogiukų vadą. Nors serialo veiksmas vyksta ateityje – 2029-aisiais, – kai kurie dalykai labai artimi šiandienos aktualijoms ir pasaulio įvykiams.
– Viename interviu įdomiai pasakėte, kad aktoriaus profesija primena gaisrininko darbą – nuolat lauki skambučio. Ar per tiek metų išmokote gyventi su nuolatiniu laukimu ir nežinomybės jausmu?
– Šias dvi profesijas palyginau pirmiausia dėl laisvalaikio. Mūsų, aktorių, laisvalaikis nuolat gali būti koreguojamas dėl netikėtai atsirandančių darbų. Dėl šios priežasties niekada negaliu iš anksto suplanuoti vasaros atostogų, nes staiga gali atsirasti filmas su filmavimo grafiku, kuris taip pat dažnai keičiasi. Būna, kad tave atšaukia iš atostogų arba apskritai neišvyksti, nors jau esi viską susiplanavęs. Todėl, kai su kuo nors tariuosi dėl laisvalaikio, visada pridedu žodelius „kol kas“, nes netikėtai atsiradę darbai planus gali visiškai sujaukti.
– Ar toks gyvenimo būdas nevargina?
– Na, žinote… (Atsidūsta) Žmogus yra toks gamtos kūrinys, kad ilgainiui pripranta prie visko. Jei sau viduje pasakai, kad tas skambučio laukimas yra neišvengiama tavo profesijos dalis, tada… ko čia nervintis? Juk visada gali rinktis. Visada gali pasakyti „ne“. Todėl nuolat darai pasirinkimą, bet dažniausiai renkiesi kūrybą. Jei tau įdomu ir jauti, kad gali sukurti ką nors prasmingo sau ir žiūrovams, tuomet renkiesi būtent tą kelią.
– Ar dažnai esate pasakęs „ne“? Kokiems vaidmenims?
– Taip yra nutikę ne kartą, tačiau pastebėjau, kad tokie sprendimai ilgai neišeina man iš galvos. Kartais jų net gailiuosi. Bėgant metams vis dažniau susimąstau apie kriterijus – kada verta imtis darbo, o kada pasakyti „ne“. Negalėčiau įvardyti konkrečių priežasčių, nes kiekvienu atveju jos būna skirtingos. Tačiau priimdamas sprendimą visada prisimenu svarbiausią dalyką – dėl ko apskritai pasirinkau šią profesiją.
Atsisakęs vieno ar kito vaidmens prarandi kūrybinių ieškojimų galimybę. Gyvenime nutinka įvairiai, bet kiekvienu atveju, kaip ir sakiau, esi priverstas rinktis.
Jei tau įdomu ir jauti, kad gali sukurti ką nors prasmingo sau ir žiūrovams, tuomet renkiesi būtent tą kelią.
– Grįžkime į tuos laikus, kai reikėjo rinktis profesiją. Ar tiesa, kad ilgus metus grojote trimitu ir ruošėtės tapti muzikantu – groti viename Lietuvos simfoninių orkestrų?
– Cha… Nežinau, ar simfoninių… (Juokiasi) Iš tiesų buvau muzikantas. Trylika metų grojau trimitu. Studijuodamas šią specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), grojau ne viename orkestre. Baigiau du trimito kursus, tačiau vėliau pasirinkau aktorystę.
– Kodėl? Ar aktoriaus duona tuomečiam studentui pasirodė skanesnė, o profesija – įdomesnė?
– Man atrodo, kad įdomumas slypi galimybėse. Aktorystę pasirinkau todėl, kad ši profesija man pasirodė turinti platesnę kūrybinę erdvę. INuomonės iki šiol nepakeičiau. Iš tiesų taip ir yra – kūrybos aktoriaus profesijoje gerokai daugiau.
– O saugumo?
– Kas, gerbiamoji, Jums yra saugumas?
– Kai žinai, kad rytoj turėsi duonos kąsnį…
– Nuo tokio, kaip sakote, nesaugumo nė vienas nesame apsaugoti. Gyvenimas nenuspėjamas. Tarkime, esi muzikantas, susižalojai pirštus – ir tavo karjera baigta. Tuomet turi ieškoti kitų būdų, kaip save realizuoti. Tas pats ir aktoriams. Pažįstu daug aktorių, baigusių vaidybos studijas, tačiau jiems gyvenime nesusiklostė. Išties apmaudu matyti talentingus žmones, kurie neturi galimybių parodyti savo talento ir įgyvendinti kūrybinių sumanymų.
Grįžtant prie saugumo temos, niekada dėl nieko negali būti garantuotas. Išaušta nauja diena ir tu vėl iš naujo kuri tiek save, tiek savo gyvenimą.
– Dabar aktoriai turi gerokai platesnį galimybių lauką: jie gali vaidinti teatre, kine, serialuose, reklamose, dirbti televizijoje laidų vedėjais. Ar buvo laikas, kai sakėte: „Na jau reklamose ir serialuose tikrai nesifilmuosiu…“?
– Įvairiais gyvenimo laikotarpiais ir mes taip kalbėjome. Buvo toks kiek niekinantis požiūris ir į filmavimąsi reklamose, ir į vaidybą serialuose ar komedijose, su kuriomis vėliau važinėdavome po visą Lietuvą. Tačiau tai praeina. Plečiasi aktoriaus veiklų ratas, plečiasi ir požiūris.
Kitas dalykas – praktika. Visose profesijose yra tas pats: jei gydytojas ar architektas porą metų nedirba pagal savo specialybę, praranda kvalifikaciją, įgūdžius. Kas kelerius metus vyksta profesinės atestacijos ar kas nors panašaus. Aktorius taip pat turi tokias „atestacijas“, tik juos „atestuoja“ žiūrovai. Jei aktorius kurį laiką neužsiima savo profesija, jis irgi praranda įgūdžius. Vadovaujantis šia logika, galima daryti išvadą, kad aktoriui naudinga ir sveika dirbti savo darbą bet kurioje iš jūsų minėtų sričių – ar tai būtų spektaklis Nacionaliniame dramos teatre, ar TV reklama. Abiem atvejais tai yra kūrybinis darbas.
Kur slypi skirtumas? Požiūryje. Jei manysime, kad reklama – ai, komercija, anoks čia menas, ir dirbsime atmestinai, rezultatas bus prastas. Tačiau jei kiekvieną pasirinktą darbą atliksime atsakingai, kūrybingai ir sąžiningai, tuomet viskas gerai.
Aktorius bet kokiu atveju turi dirbti savo profesinį darbą ir nuolat save lavinti, nes pagrindinis jo instrumentas yra jis pats – jo kūnas, emocinis pasaulis, mąstymas, kūrybinė vaizduotė.
– Skaičiau, kad Jums ne sykį teko dirbti su užsienio kino kompanijomis – filmavotės garsiajame „Netflix“ seriale „Stranger Things“. Ar darbas su užsieniečiais labai skyrėsi nuo darbo Lietuvos kino industrijoje?
– Išties man pasisekė: filmuotis šiame garsiame seriale yra laimė. Tiesa, kad jis toks garsus, iki kvietimo filmuotis nė nežinojau. Tik vėliau susiradau ankstesnes serijas, susipažinau su pirmuoju sezonu, nes Lietuvoje buvo filmuojamas ketvirtasis. Mano sceną visą pamainą filmavome Lukiškių kalėjime. Paskui sužinojau, kad antros scenos nespėsime nufilmuoti – teks vykti į Ameriką. Už Atlanto išvykau vos per plauką, nes tuo metu prasidėjo pandemija ir filmavimai pusmečiui buvo nukelti.
Užsienyje nepamačiau nieko tokio, ko neturėtų lietuviai. Visada sakau: kai užsienio kompanijos filmuoja Lietuvoje, mūsų komandos dirba lygiai taip pat profesionaliai. Vienintelis skirtumas – biudžetas. Kai serialui skiriama daug pinigų, gali labai daug sau leisti. Pavyzdžiui, filmuojantis žudynių scenoje buvo nuspręsta man įdėti raudonus lęšius, todėl kompanija pasamdė merginą, kurios vienintelė užduotis buvo kas dešimt minučių prieiti ir sulašinti man į akis drėkinamųjų lašų. Ji nuolat mane gaudydavo ir primindavo: „Jau laikas.“
Kalbant apie kokybę, pasikartosiu – mūsų kino žmonės ir kompanijos dirba puikiai, lygiai taip pat kaip ir užsienyje. Viskas priklauso nuo scenarijaus, režisieriaus ir pinigų.
– Sakote, kad vaidinant teatre svarbiausias yra „čia ir dabar“ momentas, o kine aktorius nė nežino, kaip jo suvaidintos scenos bus sumontuotos ir parodytos žiūrovui. Kur Jums smagiau – ten, kur pats galite kontroliuoti procesą, ar ten, kur daug kas priklauso nuo montažo meistrystės?
– Pasakysiu taip: man smagu ir įdomu užsiimti abejomis veiklomis. Kūrybine prasme jos abi aktoriui yra labai naudingos, nes savo kūrybinį mąstymą turi pritaikyti prie konkrečios situacijos. Principas išlieka tas pats – kuri vaidmenį, pasakoji istoriją, tik vis kitomis priemonėmis. Tai verčia ieškoti, gilintis, dirbti, bandyti, atrasti.
Todėl ir žinomumas mūsų profesijoje nėra baigtinis dydis. Jei šiandien esi žinomas aktorius ir tave lydi sėkmė, tai dar nereiškia, kad gali ramiai kartoti jau įprastus kūrybos būdus. Nieko panašaus. Kiekvieną kartą turi viską pradėti nuo nulio ir vėl ieškoti, ieškoti, ieškoti... Štai čia slypi ir mūsų profesijos žavesys, ir jos kryžius.
– Kokio tipo vaidmenims režisieriai Jus dažniausiai renkasi? Kokį Jus mato ekrane ir scenoje?
– Oi… Dažniausias mano amplua – blogiukai: tardytojai, teisėjai, kalėjimo prižiūrėtojai. Žodžiu, įvairūs jėgos struktūrų atstovai. Galbūt dėl griežtų veido bruožų ar mano temperamento?
Turiu pripažinti, kad visi vaidmenys, net patys didžiausi ir įdomiausi, į mano gyvenimą atėjo labai netikėtai – jie patys mane susirado. „Stranger Things“ buvo tarsi dovana, malonė ar laimingas atsitiktinumas.
– Ar tiesa, kad blogiuko charakterį kurti įdomiau?
– Iš tiesų – taip. Kokius personažus žiūrėdama filmą labiau įsimenate? Tikriausiai niekšus. Jie būna netikėtai drastiški, stipriau veikia mūsų emocijas. Jų elgesys labiau žeidžia, todėl geriau juos ir įsimename. O geriečiai? Na… gėris visada nugali. Jis yra tai, ko siekiame, o blogis tam trukdo. Galbūt todėl tuos trukdžius ir įsimename labiausiai.
Jaučiuosi laimingas, kad esu kviečiamas, kad esu reikalingas, įdomus. Tiesiog mėgaujuosi procesu – kurti, vaidinti, daryti.
– Paauglystės laikotarpiu, kai emocijos ir hormonų audros verda stipriausiai, save matėte kaip „gerietį“ ar „blogietį“?
– Viskas priklauso nuo požiūrio ir nuo to, pagal ką matuosi. Paauglystėje buvau judrus, aktyvus, bet kartu ir labai drovus, kompleksuotas dėl savo išvaizdos – turėjau antsvorio. Stengdavausi niekam neužkliūti, neišsišokti, kad išvengčiau patyčių. Tačiau visiškai nematomas irgi negalėjau būti. Taip pamažu formavosi mano charakteris.
Tikrai nemanau, kad buvau „blogietis“, nors, aišku, visko pasitaikydavo. Gal ir gerai. Gyvenime daugybę kartų pasielgiame neteisingai vien tam, kad galiausiai suprastume to neteisingumo esmę ir galėtume pasirinkti – ar mums patinka tokiems būti, ar ne. Žmonės, kurie visą gyvenimą buvo uždari, tylūs ir stengėsi niekam neužkliūti, dažnai daug ko apie save taip ir nesužino. Kai suaugus gyvenimas pateikia kokią netikėtą situaciją, jie labai sutrinka. Todėl man atrodo svarbu, kad žmonės, ypač paauglystėje, savęs nevaržytų, leistų sau veikti, klysti ir per tas įvairias patirtis geriau pažintų save.
– Jei paprašyčiau papasakoti kokią nors sceną iš filmavimo aikštelės – nesvarbu, kino filmo ar serialo, – kurioje Jums buvo ypač įdomu vaidinti, ar galėtumėte?
– Sunku išskirti vieną. Didžiausias nuotykis dažniausiai būna tada, kai ruošiamės, laukiame ir savo vaizduotėje kuriame, kaip viskas galėtų atrodyti. Kai svajojame ir fantazuojame. O kai atsiduri filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje, prasideda darbas, iššūkiai ir romantikos lieka gerokai mažiau. Visi vaidmens mistifikavimai vyksta iki tol.
Man taip buvo ir laukiant kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas, kai filmavausi „Stranger Things“. Atrodė: „O, Dieve, koks nuotykis!“ Tačiau atsidūręs ten tiesiog dirbi savo darbą – lygiai taip pat, kaip dirbtum čia. Skiriasi tik geografinė vieta.
– Minėjote, kad kuriant personažą Jums labai padeda fizinės detalės, pavyzdžiui, kostiumas. Ar iš tiesų užtenka apsivilkti kalėjimo prižiūrėtojo uniformą, kad jau pajustumėte didelę vaidmens dalį?
– Tikrai… Tačiau ir jūs, damos, turėtumėte tai suprasti. Kai einate į teatrą ir apsirengiate vakarinį drabužį, juk irgi tarsi jau susikuriate šventę. Net sėsdamos į automobilį ar lipdamos teatro laiptais jūs jau jaučiatės kitaip.
Mums, aktoriams, kostiumas ir šukuosena taip pat yra labai svarbūs – kiekviena išvaizdos detalė stipriai prisideda prie vaidmens kūrimo.
– Jei šiandien sutiktumėte save jauną – dar grojantį trimitu ir nieko nežinantį apie aktorystę, – ką Jam pasakytumėte?
– Tam vaikinui aš tiesiog netrukdyčiau eiti tuo keliu, kurį jis pasirinko. Iš esmės nieko nepatarinėčiau, nes viską, ką jis gyvenime pasirinko, manau, pasirinko teisingai.
– Ar vis dar turite profesinių svajonių – vaidmenų, kurių dar neteko sukurti, bet labai norėtųsi?
– Atvirai pasakius, dabar labiausiai norisi tiesiog vaidinti. Esu tokio amžiaus, kai džiaugiuosi kiekvienu vaidmeniu, kiekviena galimybe kurti. Jaučiuosi laimingas, kad esu kviečiamas, kad esu reikalingas, įdomus. Tiesiog mėgaujuosi procesu – kurti, vaidinti, daryti.
– Savo atsakymu Jūs tarsi užbėgote mano klausimui už akių. Norėjau paklausti, ar su amžiumi aktorius daugiau praranda, ar atranda? Ką jam duoda gyvenimo patirtys, kurių neišmoksi akademijoje?
– Sakyčiau – atranda. Ne tik aktoriai, bet ir visi žmonės. Keičiasi santykis su tuo, ką darai. Jaunystėje daug ieškoma, blaškomasi, bandoma – yra daugiau „spirgėjimo“. Su metais tas pats procesas tampa kryptingesnis, racionalesnis, bet ieškojimas niekur nedingsta. Būtent nuolatinis ieškojimas, man atrodo, yra šios profesijos ir apskritai žmogaus gyvenimo kelionės esmė ir žavesys. Niekada nebūni visiškai užtikrintas, visada esi kelyje.
Naujausi komentarai