Veltinio meistrė Regina Doseth dažniausiai gyvena tarsi viena koja ateityje, tačiau per šias Velykas ji pasiryžusi mėgautis buvimu "čia ir dabar". Šventiniai šeimos ritualai po grumtynių su vėžiu prilygsta didžiausiam stebuklui.
Pokeris su mirtimi
Klaipėdoje ir Vilniuje veikiančių parduotuvių "Veltinio namai" savininkė grėsmingai skambančią diagnozę tarsi pati sau "išsibūrė". Vasarą sėdėdama saulės atokaitoje moteris rankose gniaužė nedidelį vilnonį rutuliuką, kuris turėjo virsti pakabuku raktams. Nejučiomis ant jo R.Doseth išbadė vėžio kontūrus. "Susiėmiau už galvos – negalėjau suprasti, iš kur tokios mintys. Jau tada nujaučiau, kad laukia išbandymai", – atviravo klaipėdietė.
Moteris juokėsi, kad galėtų užsiimti ne tik vėlimu, bet ir raganavimu – paslaptingas vidinis balsas jos niekada neapgauna. "Tiesiog pamatau savotišką vaizdinį to, kas dar tik įvyks. Atrodo, kad mintys materializuojasi", – surimtėjusi kalbėjo rankdarbių meistrė.
Diagnozė paaiškėjo spalį. "Žinojau, kad neapsieisiu be operacijos, bet šoko nebuvo. Tai truputį priminė žaidimą kortomis", – dėstė R.Doseth.
Gydytojai neslėpdavo pasipiktinimo, kai moteris jų teiraudavosi, ar po švitinimo ir chemoterapijos procedūrų tikrai nuslinks plaukai – esą neverta net aušinti burnos tokiomis "nereikšmingomis" kalbomis mūšio su vėžiu akistatoje. "Nejaugi tikitės, kad mirsiu? Net nesiruošiu", – nukirsdavo R.Doseth, taip pagrįsdama moterišką susirūpinimą dėl savo išvaizdos.
Ruseno nuoskauda
Keturių vaikų mama negali atsidžiaugti, kad vėžį pavyko anksti diagnozuoti, gydymas buvo sėkmingas, tačiau dar nedrįsta garsiai tvirtinti, kad kovą laimėjo. "Sužaidžiau pagal taisykles ir dabar laukiu to gyvūno ėjimo... Tikimybė, kad viskas bus gerai – 95 procentai. Labai tikiuosi, kad į juos "pataikysiu", nors gyvenime dažniau susiduriu su išimtimis", – šyptelėjo R.Doseth.
Liga jauną moterį užklupo, kai atrodė, kad po staigių likimo posūkių pagaliau aplankė išsvajota harmonija. Prieš aštuonerius norvegui Otto ištarusi lemtingąjį "taip" klaipėdietė šeimyninę laimę sėmė pilnomis saujomis, kūrybines ambicijas pavyko paversti sėkmingu verslo planu.
"Nelengva paaiškinti jausmą, kai atsiduri sergančiųjų vėžiu rate, tačiau patirtų išgyvenimų nevadinčiau pragaro ratais. Gyvenime esu patyrusi žymiai didesnių sunkumų", – teigė R.Doseth. Slogiu praeities košmaru laikui bėgant virto pirmojo vyro smurto protrūkiai, skriaudų paženklinta vaikystė, kai patėvis tyčiodavosi ir mušdavo Reginą bei jos brolį, o mama nedrįsdavo imtis gynėjos vaidmens. "Jai ir pačiai kartais reikėjo gynėjo", – tarstelėjo moteris. Regina spėjo, kad paslėptas pyktis galėjo virsti vėžinėmis ląstelėmis.
"Su mama dabar pabendraujame – nuo jos savo nuoskaudų neslėpiau. Dabar tiesiog stengiuosi negalvoti apie tai, kas buvo. Susirgusi supratau, kad pirmiausia man pačiai žalinga narplioti praeitį", – kalbėjo "Veltinio namų" siela.
Postringavimais, kad sunki liga – tarsi bausmė už kažką, R.Doseth netiki: "Kaip tuomet paaiškinti situacijas, kai suserga kūdikiai?"
Apie šokius – atvirai
Užkabinusi spyną ant pykčio durų, R.Doseth neužrakino prisiminimų apie gyvenimo etapą, kai šoko erotinius šokius. Po skyrybų su pirmuoju vyru moteris iš pradžių uždarbiavo klubuose Lietuvoje, paskui važinėdavo į Skandinavijos šalis.
Klaipėdietė nesmerkia šokėjų, kurios bando savo praeitį "papudruoti", tačiau pati nemato reikalo kažką slėpti: "Man nėra gėda. Šokėja – tai ne prostitutė. Meskite akmenį, jei esate be nuodėmės. Patyriau, kad kai kurie žmonės gali būti iki ausų prisidirbę, tačiau vis tiek pirštais badys į kitus. Pas mus įprasta aplinkinius vertinti pagal savo sugedimo laipsnį".
Moteriai suspaudžia širdį prisiminus, kaip tekdavo atsisveikinti su sūnumi vykstant į užsienį, tačiau R.Doseth tvirtino, kad būta ne tik liūdesio. "Vertinu patirtį, kurią įgijau. Buvo sunku, tačiau drauge – ir įdomu. Pradėjau šokti turbūt devyniolikos. Aišku, buvo nejauku apsinuoginti, be to, visiškai nejaučiau savo kūno... Ilgainiui pavyko nugludinti judesius, išmokti perteikti skirtingus charakterius. Gavau psichologijos žinių, kurių turbūt joks universitetas nesuteiktų, radau drąsos reikšti savo nuomonę", – pasakojo R.Doseth.
Klaipėdietė prisipažino, kad kartais paširdžiuose sukirba keistas jausmas. "Būtų visai įdomu kada nors kyštelėti nosį į kokį nors klubą", – nusijuokė buvusi šokėja.
Sutapimų grandinė
Jei ne šokiai užsienyje, klaipėdietės gyvenime galėjo nebūti ir vyro Otto, ir smagaus vaikų klegesio. Mažiausiam šeimos nariui Matijui dar tik pusantrų metukų, Henrikui – septyneri, dukrai Lėjai – ketveri. 13 metų Andrių R.Doseth didžiuodamasi vadina savo pagalbininku ir pasvajoja, kad sūnus savo lakią fantaziją ateityje lavins studijuodamas dizainą. "Galbūt ne aš, o jis Lėjai modeliuos vestuvinę suknelę? Negali žinoti", – spėliojo R.Doseth.
Pažintis su programuotoju Otto, kurį Regina nedvejodama vadina savo gyvenimo lobiu, atvėrė duris ir į veltinio pasaulį. Įdomia technika moteris susižavėjo, kai su vyru lankė savo anytą Norvegijoje. "Tuo metu laukiausi. Gražiai ir natūraliai perėjau į kitą gyvenimo etapą – ramesnį, sėslesnį", – šypsojosi Tarptautinės vėlėjų asociacijos narė.
Šiemet R.Doseth buvo pasiryžusi dalyvauti "Mados infekcijoje", tačiau atrankos įveikti nepavyko, kortas sumaišė ir užklupusi liga. "Mėginau, nes žinojau, kad pati save keiksiu, jei nepabandysiu. Antrąkart į tą pačią upę nebrisiu arba organizatoriai patys paprašys, kad dalyvaučiau", – nusijuokė klaipėdietė.
Žvilgsnis – kitu kampu
"Veltinio namų" savininkės sąskaitoje – daugybė parodų ir žinomų vardų. Jos kurtas skrybėlaites matavosi Lidija Rasutis, Vilma Čereškienė, Violeta Blėdienė, Sabina Repčenkienė, Jolanta Svirnelytė.
Dabar ramiai miegoti neleidžia mintys apie autorinę rūbų kolekciją. Jei viskas sklandžiai klostysis, klaipėdietė ją norėtų pristatyti jau vasaros pradžioje. "Kurdama visada galvoju apie ryškią, dėmesio nebijančią asmenybę. Tikra tiesa, kad veltinis – ne kiekvienam", – pabrėžė R.Doseth.
Moters svajose – ir visas Lietuvos vėlėjas vienijanti organizacija "Vilnonė", ir rankdarbių mokykla "Mūzų palėpė", ir kelios knygos. Klaipėdietei sunku suspėti paskui norus, tačiau ji prisipažino, kad pastarieji keli mėnesiai privertė į daugelį dalykų pažvelgti iš naujo: "Neapsakoma laimė vėl matyti savo vaikus, planuoti, kaip marginsime kiaušinius Velykoms. Turiu kojas, kurios vaikšto, rankas, kurios dirba, galvą, kuri kupina idėjų, širdį, kuri plaka ir myli – visko su kaupu".
Naujausi komentarai