Į labdarą pasinėrusi buvusi „Mitnijos“ akcininkė suprato, kad geriausias atpildas už darbą – ne pinigai, o žmonių padėkos  

Nejaugi tau negaila? Tokį klausimą ši moteris girdi dažniausiai. Ir kiekvieną kartą nuoširdžiai nusikvatoja. „Jeigu būtų gaila, tai ir neduočiau“, - paaiškina ji. Buvusi viena statybos bendrovės „Mitnija“ savininkių Violeta Gureckienė žino: kas duoda, tas ir gauna. „Patikėkite, tai tikra tiesa“, - užtikrina verslininkė, kuri vien šiemet labdarai skyrė kelis šimtus tūkstančių litų asmeninių lėšų.

Viena dosniausių Kauno filantropių niekada nekalbėjo apie savo veiklą. Prieš Kalėdas padarė išimtį. Ji „Šokoladą“ pakvietė į savo namus.

Aukojo, nes vertina kūrėją

„Auros“ šokių grupės vadovė Birutė Letukaitė vėl gali suktis ant parketo. Ji pamiršo sąnario skausmus.

Tačiau vieno dalyko neuždengs užmaršties dulkės: jos iš atminties neištrins moters vardo ir pavardės, kuri paaukojo vienuolika tūkstančių litų, kad grupės vadovė vėl tvirtai stovėtų ant kojų.

Buvusi verslininkė žavėjosi B.Letukaitės pastatymais. „Kai išgirdau, kad ji prašo aukoti sąnario keitimo operacijai, pasakiau sau: menininkė neturėtų maldauti. Turiu jai padėti“, – kaunietė nedvejodama pervedė reikalingą sumą. Dėl to, kad Birutė vėl užliptų ant scenos, dėl to, kad nustebintų naujais kūrybiniais pasiekimais.

Kaip visada, V.Gureckienė nesiafišavo. Toks garsios kaunietės būdas. Jei ir aukoja, stengiasi, kad apie tai žinotų tik patys artimiausi žmonės. „Reklama – ne man. Ne tokia labdaros esmė“, – sako ji, pirmą kartą apie savo veiklą kalbėdama su spauda.

Ir sutikusi papasakoti apie save, ji dažniau galvojo apie kitus – ar atviras pokalbis nesukels neigiamos žmonių reakcijos.

Sujaudino vaikų istorijos

Ant moters darbo stalo guli keli laiškai. Juos V.Gureckienė skaitė jau kelis kartus. Tie laiškai įkvepia ir geriausiai įrodo: ir šį sykį pasielgė teisingai. Laiškuose – vaikų padėkos. Už tai, kad jie pamiršo adatų dūrius, kai į pilvą leisdavosi insuliną. Dabar jie daugiau laiko turi pramogoms, laisvalaikiui su bendraamžiais. „Gal esu pernelyg jautri, bet tokie dalykai negali nejaudinti nė vieno žmogaus“, – kaunietė įsitikinusi, kad 100 tūkstančių litų parama nenuėjo perniek. Už šią sumą nupirkta insulino pompų diabetu sergantiems vaikams. Kodėl ji nusprendė aukoti būtent vaikams? Užteko sausos statistikos, kuri moters atmintyje paliko gilų ženklą. O ji – tokia: kasmet apie 70 vaikų suserga cukriniu diabetu. Kodėl? Niekas nežino. Tokiems likimo nuskriaustiems vaikams tenka kasdien penkis–septynis kartus durtis adatą į pilvuką ir leistis insuliną, dar tiek pat kartų jie matuojasi cukraus kiekį pradurdami pirštą.

Šios ligos išgydyti neįmanoma, tačiau galima palengvinti gyvenimą su ja. Vienas pažangiausių sprendimų – insulino pompos. „Paprasčiau kalbant, insulino pompos pakeičia kasdienį badymąsi. Vietoj to dabar vaikai įsiduria kartą per keturias penkias dienas“, – dabar jau žino buvusi verslininkė.

Kovoja už moterų teises

Vytėnuose gyvenančią V.Gurec-kienę gerai pažįsta ir policijos pareigūnai. Jos vyro vadovaujamos įmonės labdara kasmet pasiekia skurdžiausias policijos nuovadas.

Labdaringai veiklai moteris atsidėjo, kai kartu su vyru pardavė statybų bendrovės „Mitnija“ akcijas. Šeima sau davė žodį – arba statys paminklą, arba parems parapiją, arba imsis labdaringos veiklos.

 Tačiau V.Gureckienė pagalvojo: kodėl neįgyvendinus visų šių planų? Ji atsigręžė ne tik į vaikus, bet ir kenčiančias moteris. „Ir pati stengiuosi pakovoti už moterų teises. Tačiau suprantu ir tai, kad moteris turėtų atsverti kartais grubią vyrų energiją”, – kalbėjo žinoma kaunietė. Ji ne tik kalba. Jau apsisprendė: kitais metais dar aktyviau dalyvaus moterų veikloje. Galbūt taps moterų organizacijos nare.

Rūpinasi ir namais

V.Gureckienė save yra atradusi įvairiose srityse. Atrodo, pavyksta viskas, ko tik imasi. Penkiolika metų Maironio gimnazijoje dirbusi mokytoja save atrado ir versle, nors iš pradžių nebuvo lengva.

„Bet išauginome gerą produktą – didelę įmonę, todėl ir pardavėme“, – aiškino, kodėl nusprendė imtis kitos veiklos. Antanas Gureckis toliau vadovauja „Mitnijai“, nors įmonė priklauso kitiems savininkams. O žmonos rūpestis – ir namai, ir kiemas, parama vyrui, aktyvi visuomeninė veikla.

„O aš save atrandu net ir kiemą apželdindama. Juk tai irgi meilės ir kūrybos reikalaujanti veikla“, – apie laisvalaikį pasakojo žinoma kaunietė.

Žino, kas yra vargas

Ir versle, ir laisvalaikiu ji vadovaujasi savo gyvenimo filosofija. Mėgsta skaityti, ypač knygas apie karmos diagnostiką.

„Tačiau nėra nė vienos moters, su kuria galėčiau apie tai padiskutuoti, – pripažino ji. – Tų knygų esmė paprasta – išmok mylėti ir skleisti gerą energiją. O jei nori gauti, išmok duoti. Jei pasipriešini blogiui, tai meilę būtinai išsaugok širdyje.“

Suvokusi šiuos dalykus moteris tapo gerokai laimingesnė. Ji žino, kad bus dienų, kai verks. „Tai kas, kad dažnai šypsausi. Tai kas, kad moku pasitempti. Gyvenimas gludina iš visų pusių. O kas nesusiduria su išbandymais?“ – ta elegantiška ir pasitempusi moteris žino, kas yra vargas. Ir niekada to nepamiršo.

Net kai atsisėda prie naujo „Mercedes“ vairo, kai vakarieniauja erdviuose savo namuose V.Gureckienė nepamiršta kitų. „Ypač prieš Kalėdas“, – nusišypsojo ji.