Viduramžiais Vilnių juosusi siena saugojo miestą nuo piktavalių prašalaičių. Laiko pažeistų jos liekanų galima aptikti ir šiandien.

Saugojo ir gamta

Vilnius kūrėsi patogioje, pačios gamtos puikiai apsaugotoje vietoje. Iš šiaurės – pilis ir miestą nuo priešų saugojo tuomet gana vandeninga Neris. Iš rytų – kalvos ir srauni, įnoringa Vilnia. Dabartinių Naugarduko ir Mindaugo gatvių apribotoje žemumoje kadaise tyvuliavo nemažas pelkėtas ežerėlis, į kurį subėgdavo Vingrių šaltiniai, o ištekėjo Vingrio upelis, dabartinės Trakų gatvės pradžioje suko į rytus ir maždaug dabartinių Liejyklos ir L.Stuokos-Gucevičiaus gatvių trasomis įsiliedavo į senąją Vilnios vagą, Pilių teritoriją juosusią iš vakarų. Klampūs, užpelkėję vakariniai Vingrio krantai priešui buvo sunkiai įveikiama kliūtis. Iš pietinių aukštumų tekėjęs Vingrio intakas saugojo miesto prieigas iš pietvakarių pusės.

Viduramžiais Europos miestų gynybinę sistemą paprastai sudarė du pagrindiniai elementai: pilis ir miesto siena.

Karo inžinierius Teodoras Narbutas, išnagrinėjęs Vilniaus topografiją ir kryžiuočių kronikose aprašytus žygius į Vilnių, teigė, kad jau XIV a. beveik visas miestas buvo apjuostas gynybiniu pylimu su tvora. Vakarinius miesto įtvirtinimus 1387 m. privilegijoje aiškiai mini Jogaila.

Įpareigojo aptverti miestą

Adomas Honoris Kirkoras savo vadove po Vilnių teigia, kad jau Algirdo ir Jogailos laikais (t. y. XIV a. pradžioje), Vilniuje buvo ketveri vartai: Vilijos, Trakų, Rūdninkų, Krėvos (Medininkų) ir Pilies. Taigi turėjo būti ir siena. Tačiau šio teiginio autorius neparemia dokumentiniais įrodymais.

Įveikus kryžiuočius ir sustiprėjusiai valstybei užtikrinus sostinės Vilniaus saugumą, gynybiniai pylimai ir kiti gynybiniai statiniai, jeigu jie ir buvo, neatitiko to meto reikalavimų ir neprižiūrimi sunyko. Kita vertus, kol valstybė buvo stipri, jai negrėsė priešų antpuoliai, nebuvo reikalo išlaidauti statant miestą juosiančią gynybinę sieną.

XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje besikuriančiai centralizuotai Rusijos valstybei parūpo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančios rusų žemės. Prasidėjo antpuoliai prieš Lietuvą. Rusijai talkino caro Ivano III sąjungininko Krymo chano Mengli-Girėjaus totoriai. Jų būriai 1502–1503 m. nusiaubė Minsko, Slucko, Nesvyžiaus, Naugarduko apylinkes, iškilo reali grėsmė turtingam Vilniaus miestui. Nors 1503 m. su Maskva buvo pasirašytos trumpalaikės paliaubos, totorių antpuoliai nesiliovė.

Susirūpinęs sostinės saugumu Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. rugsėjo 6 d. pasirašė privilegiją, kurioje konstatavo, kad Vilniaus miestas neaptvertas, ir jei į tarnybą (karo) išeitume, tada, Dieve saugok, kad tam mūsų miestui kokios bėdos nebūtų. Jis miestiečius įpareigojo Vilniaus miestą aptverti: iškasti griovį, o paskui ir gynybinę sieną išmūryti. Už tai jie buvo atleisti nuo karo prievolių.

Į pamatus dėjo relikvijas

Pažymėti gynybinės sienos kryptį, vartų vietą ir miesto sienos ribas valdovas įpareigojo Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Senąjį. T.Narbutas rašė, kad aplink miestą, palei būsimąją gynybinę sieną, ėjusi iškilminga procesija sustodavo tose vietose, kuriose buvo numatyta statyti vartus, į jų pamatus klojo kertinius akmenis su šventomis relikvijomis, monetomis ir sidabro užrašais. Apeigoms vadovavo Vilniaus vyskupas.

Sieną, po tam tikrą jos dalį, privalėjo statyti visi Vilniaus gyventojai, nedarant jokių išimčių nei bajorams, nei dvasininkams. Nepajėgiantiems iš karto skirtąją sienos dalį išmūryti, leista laikinai tverti aštriakuolių tvorą. "...kas mūru... savo sklypą užmūrytų, o kas laiku negalėtų... tvorą užtvertų", – nurodoma Aleksandro privilegijoje. Statybai trukdžiusius pastatus įsakyta nugriauti. Atskirų miestiečių turtinių interesų nepaisyta, svarbiausia buvo miesto saugumas. Vilniaus vaivadai šia privilegija suteikta teisė atsisakiusius sieną statyti bajorus ir dvasininkus iškeldinti į priemiesčius, o jų namus perleisti miestiečiams.

Siena baigta mūryti 1522 m. Ji supo apie 100 ha netaisyklingo daugiakampio formos plotą, buvo iš viso 3 km ilgio, 6–12 m aukščio ir, kaip rodo architektūriniai ir archeologiniai tyrimai, gana plona – 0,9–1,4 m storio prie pamatų.

Uždraudė statybas prie sienos

Iki XVI a. pradžios, kol miestas neturėjo gynybinės sienos, miestiečiai eidavo sargybą pilyje. Miestą apjuosus siena Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1522 m. privilegijoje pareiškęs, kad viskas jau yra siena apsupta, vilniečius įpareigojo saugoti miestą ir atleido nuo pilies sargybos prievolės. Ant sienų Krokuvos miesto pavyzdžiu numatyta laikyti 24 sargybinius, gerai ginkluotus.

XVI a. Vilniaus gynybinė siena šiaurės vakaruose jungėsi su pilimi, toliau ėjo dabartinės L.Stuokos-Gucevičiaus gatvės pietryčių puse, kirto Liejyklos gatvę pereidama į Benediktinių gatvės rytinį kraštą. Manoma, kad toliau siena kirto Vilniaus gatvę, ėjo iki Pylimo gatvės ir jungėsi su Trakų vartais. Tolesnė jos kryptis žinoma geriausiai, nes fragmentų išlikę žemės paviršiuje ir pastatų sienose: ėjo rytiniu Pylimo gatvės pakraščiu, tada suko Bazilijonų ir Šv. Dvasios gatvėmis ir perėjo į Bokšto gatvės rytinį kraštą. Toliau ėjo Vilnios slėniu iki Bernardinų bažnyčios, tačiau kaip ji jungėsi su pilimi, kol kas neišaiškinta. Atskiros sienos atkarpos tarp bokštų nebuvo tiesios, vietomis (pagal reljefą) smarkiai išlenktos užmiesčio pusėn (tarp Medininkų ir Subačiaus vartų), kitur laužytos formos (tarp Rūdninkų ir Trakų vartų).

Totorių antpuolių pavojui praėjus miestiečiai prie sienos ėmė statydintis namus, kurie kliudė gynybai, todėl 1536 m. Žygimantas Senasis specialiu raštu tokias statybas (miesto pusėje) uždraudė, kad namai netrukdytų ir liktų erdvės sargybai palei sieną vaikščioti.

Siena nutraukė gatves

Didžiojo kunigaikščio privilegija ant svarbiausių kelių leista pastatyti penkerius vartus: "už pono seniūno" Neries link – Vilijos, prie "Dievo Motinos" Trakų link – Trakų, prie "Švč. Trejybės" – Medininkų, prie "Išganytojo" – Išganytojo ir penktuosius – Pilies vartus miestui su pilimi. Ketveri pirmieji – statomoje sienoje, Pilies vartai – jau stovėjusioje Pilies sienoje. Pastačius miesto gynybinę sieną nutrūko daugelio senų gatvių trasos. Liko, ir tai ne visi, iš miesto vedantys keliai.

Ilgainiui paaiškėjo, kad penkerių vartų Vilniui mažai, todėl imta kirsti naujus vartus ir įrenginėti vartelius. XVI a. vidurio G.Bruyneno ir F.Hoogenbergho pasaulio miestų atlaso Vilniaus panoraminiame plane jau pažymėti septyneri vartai.

Vykdant 1503 m. Aleksandro privilegiją reprezentaciniai Pilies vartai įrengti Žemutinės pilies sienos pietinėje dalyje. Jie buvo skirti susisiekti su miestu. Pro juos išėjus Pilies gatvė vedė į Vilniaus rotušę, o iš ten – keliai į Medininkus, Rūdninkus, Trakus. Istoriniuose XVI–XVIII a. pirmos pusės šaltiniuose jie dar vadinti Didžiaisiais vartais. Vartus prižiūrėjo ne miesto magistratas, o didžiojo kunigaikščio institucija. Neturime autentiškų aprašymų ar piešinių, kaip anuomet jie atrodė. Belieka pasikliauti G.Bruyneno atlaso Vilniaus miesto planu. Jame vartai neišvaizdūs, be gynybinių įrenginių, pavaizduoti perspektyviu rakursu, kaip plona mūro siena. Prieš juos, miesto pusėje, per Vilnios senvagę permestas mūrinis tiltas.

Valdovams ir kitiems garbingiems svečiams sutikti XV a. pabaigoje dabartinės Rūdninkų gatvės gale tikriausiai jau stovėjo vartai ar panašaus pobūdžio statinys, nes Aleksandro 1503 m. privilegijoje apie būtinybę čia statyti vartus net neužsimenama. Mūriniai Rūdninkų vartai greičiausiai atsirado pačioje Vilniaus gynybinių sienų mūrijimo pabaigoje – 1522 m. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad nors Rūdninkų vartams nuo XVI a. net iki XVIII a. pabaigos, kaip labiausiai reprezentatyviems, magistratas nuolat skyrė dėmesį, grafinė ir rašytinė medžiaga gana fragmentiška. Rūdninkų vartai pirmą kartą paminėti 1557 m., pirmąkart pavaizduoti G.Bruyneno ir F.Hoogenbergho plane, tačiau visiškai juo pasikliauti negalime. Istorikai nesutaria, ar šiame plane tiksliai nurodyta jų vieta ir sienos trajektorija.

Išliko vieninteliai

Senamiesčio pietuose Aušros Vartų gatvę pusiau dalija vieninteliai iki mūsų dienų išlikę Medininkų (dar vadinami Aušros, Aštrieji) vartai su gynybinės sienos fragmentu rytinėje pusėje. Iš aplinkinių pastatų vartai išsiskiria savo architektūrinėmis formomis ir vertikaliu tūriu.

Vartai pastatyti ant senojo Medininkų kelio. Jie minimi ir 1514 m. Žygimanto Senojo privilegijoje, leidžiančioje Konstantinui Ostrogiškiui Vilniuje statyti dvi cerkves. Vartų pietinio fasado nišoje antro aukšto lygyje XVI a. buvo nutapyta freska "Pasaulio išganytojas". Šis vertingas kūrinys 1976 m. aptiktas ir iš dalies atidengtas.

Bokšto, Subačiaus ir Strazdelio gatvių sankryžoje stovėjo Subačiaus vartų bokštas. Dalis jo pamatų likučių yra po Subačiaus gatvės važiuojamąja dalimi. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas bene vertingiausias Vilniaus miesto sienoje. Jo viršutinį aukštą supo ne tik paprastos šaudymo angos, bet ir machikulos, pro kurias buvo galima šaudyti žemyn, į pačią vartų papėdę.

Išganytojo vartai stovėjo arti Vilnios, prie kelio į Užupio priemiestį ir Polocką. 1503 m. Aleksandro privilegijoje jie minimi vieni pirmųjų. 1671 m. dokumente minima, kad šis bokštas pastatytas prieš 150 metų, taigi apie 1521 m.

Vilijos vartai stovėjo Benediktinių ir Vilniaus gatvių sankryžoje. Kelias pro vartus vedė Vilijos (Neries) link į upės prieplauką ir Ukmergės kelią, kuris XIV–XVI a. Vilnių jungė ir su smarkai išaugusiu Rygos miestu. Pirmą kartą pastatyti vartai minimi 1555 m. dokumente.