Sekmadienį Vilniuje prasideda Tarptautinis Kauno kino festivalis. Šia proga kalbamės su festivalio vadove Ilona Jurkonyte.

– Festivalis vyksta trečius metus. Kaip, dėl kokių idėjų jis atsirado? Ar per veiklos metus tos idėjos daug keitėsi?

– Festivalio idėja išliko ta pati, kaip ir pirmaisiais metais, – gana nuosekliai jos laikomės. Festivalis gimė dėl dviejų susijusių priežasčių: pastebėjome, kad Lietuvoje mažėja kino erdvių, be to, nebuvo gero kino sklaidos. Pradėjome veikti kaip kino klubas Kaune, rengėme susitikimus su Lietuvos kino kūrėjais, pristatinėjome užsienio filmus.

Norėjome kino programas pristatyti kinui skirtose erdvėse, tačiau su liūdesiu stebėjome, kaip vienas po kito uždaromi kino teatrai. Seniausias kino teatras Lietuvoje, vis dar nepakeitęs funkcijos, – "Romuva", 2007 m. buvo uždarytas. Nutarėme, kad kino festivalis yra geras būdas atkreipti dėmesį į šią problemą.

Viena vertus, mes norėjome, kad išliktų ir atgytų "Romuva", kita vertus, manome, kad Lietuvos kultūros politikos kontekste kinui derėtų skirti daugiau dėmesio. Kino kaip meno ir kaip edukacinės priemonės statusas turėtų būti puoselėjamas ne vien Vilniuje.

– Kas vyksta per festivalį?

Pirmiausia, žinoma, vyksta filmų peržiūros. Taip pat seminarai, susitikimai su filmų kūrėjais. Praeitą savaitgalį Kaune vyko programa "Šiaurės garsai kine". Čia žiūrovai galėjo susitikti su garsiais kino kompozitoriais: švedu Eriku Enockssonu ir islandu Johannu Johannssonu, su garsiu džiazo atlikėju Ola Kvernbergu, kuris taip pat kuria muziką filmams.

Vilniuje taip pat vyks susitikimai su režisieriais: atvyksta filmo "Buzkaši – stepių daina" režisierius Jacques'as Debsas ir filmo aktorius, garsus menininkas Stasys Eidrigevičius, filmo "Parnešk rozmarinų" režisieriai Josh ir Benny Safdie, kurie Kauno kino festivalio programas stebintiems žiūrovams pažįstami iš šių metų birželį Nepriklausomo Amerikos kino programoje "Redux" parodyto filmo "Malonumas būti apiplėštam".

Šiemet festivalyje žiūrovus kviečiame užrašyti kylančius klausimus ir prisegti juos specialiai tam įrengtoje lentoje "Romuvos" kino teatre – į festivalį visų pirma žiūrime kaip į bendravimo formą. Tikimės maksimaliai išjudinti žiūrovus, net tuos, kurie nepratę reikštis per festivalius. Ypač tai tinka Kauno publikai, Vilniuje ji yra kiek aktyvesnė ir judresnė.

– Kiek filmų per festivalį parodysite?

– Šiemet rodome 32 filmus. Mūsų šūkis – ne kiekybė, o kokybė! Programą daugiausia sudaro Europos filmai. Mes nuo pat pirmų festivalio metų kreipiame ypatingą dėmesį į gerus filmus iš įvairių šalių, kurie paprastai Lietuvoje į kino repertuarą nepatenka. Taip pat mums įdomus nepriklausomas Amerikos kinas, Skandinavijos filmai.

– Kaip atsitiko, kad Kauno festivalis atsikraustė į Vilnių?

– Džiaugiamės tuo, kad mūsų programa mėgstama ne tik Kaune. Nemažai Vilniuje įsikūrusių žiūrovų labai laukia mūsų programos. Tikime tuo, ką darome ir norime, kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų.

Vienos programos keliauja iš Vilniaus į Kauną, kitos – iš Kauno į Vilnių. Pamažu tai tapo gana įprasta praktika, nes kino festivaliai Lietuvoje yra pagrindinė nekomercinio kino platinimo priemonė. Kai apie 2006–2007 m. Vilniuje ėmė ypač daugėti festivalių ir specialių programų, mes nutarėme kviesti renginius į Kauną. Buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo vežioti kino programas iš Vilniaus. Kai kurių renginių programas dar 2006 m. rodydavome Kaune ir paskui – "Skalvijos" kino centre.

Skolindamiesi dalį filmų iš sostinės, tuo pačiu ir mes atveždavome mūsų kuruotas programas parodyti į Vilnių. Tiesiog bendradarbiaujame.

Magiška stepių pasaka

Vilnietiškąją Tarptautinio Kauno kino festivalio programą pradės prancūzų filmas "Buzkaši – stepių daina" ir susitikimas su jo kūrėjais.

Juosta pasakoja apie du vyrus – poetą Ali ir dailininką Ulugbėjų, pamilusius vieną moterį. Negalėdama išsirinkti, Mohabat nusprendžia tekėsianti už tradicinių buzkaši varžybų nugalėtojo. Buzkaši – tradicinis Uzbekistano, Kazachstano ir Afganistano žaidimas: vyrai, sėdėdami ant arklių, turi pagriebti nuo žemės paskerstą ožį ir neleisti varžovams jo atimti. Taigi Ali ir Ulugbėjus turi susirungti tris dienas trunkančioje raitelių kovoje, kad išsiaiškintų, kuriam iš jų atiteks gražuolės Mohabat ranka ir širdis.

Filmas balansuoja tarp dokumentikos ir pasakos žanrų. Jame nemaža autentikos, etnografiškumo – uzbekų buities fragmentai, buzkaši scenos, stepių peizažai. Personažai filme taip pat tikri – neprofesionalūs aktoriai vaidina patys save. Tačiau fone nuolat skambanti senovės persų poeto Hafizo meilės lyrika paverčia dokumentinę istoriją mistiška stepių pasaka, kurioje susipina realybė ir fantazija.

Lietuvos žiūrovus "Buzkaši – stepių daina" turėtų sudominti ir dar vienu aspektu. Šiame filme vieną pagrindinių vaidmenų atlieka garsus lietuvių dailininkas Stasys Eidrigevičius. Jis taip pat sukūrė šiai juostai keliolika piešinių, skiriančių filmo epizodus, ir filmo plakatą, kuriame atsiskleidžia iš S.Eidrigevičiaus iliustruotų knygų lietuviams puikiai pažįstamas dailininko braižas. Šis filmas – glaudaus dailininko ir režisieriaus bendradarbiavimo pavyzdys – festivalyje rodomas kino ir kitų menų santykius atspindinčioje programoje "Vizos mūzos".

Po seanso Tarptautinio Kauno kino festivalio organizatoriai ragina žiūrovus neišsiskirstyti: su jais bendraus filmo "Buzkaši – stepių daina" režisierius Jacques'as Debsas ir dailininkas S.Eidrigevičius.

Daugiau informacijos – svetainėje www.kinofestivalis.lt.

Spalio 12 d. 18 val. kino teatre "Pasaka" – "Buzkaši – stepių daina".

Rež. J.Debsas, Prancūzija, Uzbekistanas, 2008 m.

Festivalio dienos: spalio 11–18 d.

Vieta: kino centras "Pasaka".

Bilietų kainos: 8, 10, 12 litų.