Kūrybos ir fantazijos laisvė

Palangos senojoje gimnazijoje Z.Bružienė išdirbo 41 metus, 30 iš jų – direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Tai buvo nelengvas darbas, dažnai išsunkiantis jėgas ir kantrybę. Todėl pabėgimas į virtuvę – ne tik vienas iš moters hobių, bet ir bandymas patekti į kitą aplinką, užsiimti neįprasta veikla. Nors maistą ji gamino visada – kiek tik save atsimena.

„Maisto ruošimas man visada buvo ir malonus, ir kūrybiškas procesas, – sako Zinaida. – Harpagonas, šykštuolis iš Moljero komedijos, sakė, kad gyventi reikia ne tam, kad valgytum, o valgyti tam, kad gyventum. Geriau pasakyti neįmanoma. Gaminti, kaip ir bet kokį kitą darbą dirbti, galima todėl, kad reikia. Galima daryti gerai, nes patinka tai, ką darau. Ir galima daryti kūrybiškai, nes ir reikia, ir patinka, ir norisi išbandyti save, atrasti kažką naujo, netikėto, nustebinti save ir kitus. Tai nesibaigiantis ieškojimų ir atradimų kelias. Ir jei jis teikia džiaugsmo, nieko geriau ir būti negali.“

Moteris teigia neturinti mėgstamiausio patiekalo – nei tokio, kurį labiausiai mėgtų valgyti, nei kurį labiausiai mėgtų gaminti.

„Man kaip kokiam Van Gogui – viskas atitinkamais periodais susiklosto, – juokauja ji. – Tiesiog vidumi jaučiu, kas turėtų atsirasti ant stalo. Rudenį mėgstu gaminti daržoves, ypač keptų pomidorų sriubą. Pastarąsias vasaras pati sau skelbiu šaltų sriubų iššūkį. Žiemą malonu, kai virtuvė kvepia kepiniais, vanile, cinamonu, gvazdikėliais. Žuvis ir jūros produktai gali niekada neišnykti iš mano meniu, nes jie nenusibosta, to nepasakyčiau apie mėsą. Dažniausiai tiesiog pilvas padiktuoja, ko jis norėtų pietums ar vakarienei. Nors šiaip esu iš tų žmonių, kurie niekada neištars, kad aš to ar ano nevalgau. Mano vyras lygiai taip pat valgo viską, kas padėta ant stalo. Tai man čia visiška kūrybos ir fantazijos laisvė.“

Mėgaujasi: ištikimai atitarnavusi savo profesijai, šiandien Z.Bružienė gali atsiduoti savo didžiosioms aistroms – maisto gamybai, rašymui ir kelionėms. / Z. Bružienės asmeninio archyvo nuotr.

Gyvas ir reikalingas

Kalbant apie patiekalų receptus virtuvėje, Zina – absoliuti džiazuotoja, visiškai nepriklausoma nuo tikslaus recepto. Teigia dažniausiai užsirašanti tik idėją ar pagrindinius produktus. Net jei ir gamina antrą kartą tą patį patiekalą, tai visiškai nereiškia, kad jis bus toks pat kaip pirmąjį. Jai nepavyksta prisiversti matuoti, sverti, skaičiuoti.

Iš akies ir pagal skonį – tobuliausias metodas. Elementarūs jos virti barščiai vieną kartą gali būti su kmynais, kitą – su kariu, trečią – su grybais, pupelėmis, su mėsa ar be jos, su česnakų užpilu ar kalendromis, žodžiu, kas tuo metu ant bangos, kas šovė į galvą ar kuo susižavėjo. Žinoma, esmė išlieka, bet skoniai ir poskoniai yra neprognozuojami.

Na, o kadangi virtuvėje vyrauja džiazas, tai bet kokia nauja, netikėta, reta ar šiaip gundanti kur nors pastebėta idėja Z.Bružienę labai užkrečia ir įvelia į įvairiausias avantiūras.

„Kartais tai būna tik interpretacija, kartais – bandymas tiksliai atkartoti, bet negaliu praeiti pro šalį neišbandžiusi netikėtų, dar niekada negamintų patiekalų. Dėl to ir kulinarinis dienoraštis „Zinos virtuvėje“ atsirado: norėjosi ne tik dalytis, bet ir atrasti naujų idėjų, galimybių, patarimų, ir pasiginčyti“, – sako pašnekovė.

Puslapis „Zinos virtuvėje“ skaičiuoja jau šeštus metus ir turi daugiau kaip 12 tūkst. sekėjų. Čia yra ir labai aktyvių dalyvių, ir linksmų komentatorių, ir pasyvių stebėtojų. Tačiau ją tikrai labai džiugina, kai mato, kad žmonės stebi, bendrina, dalijasi – vadinasi, jis yra gyvas ir reikalingas.

Aistringa keliautoja

Maisto gaminimas nėra vienintelis Z.Bružienės pomėgis. Dar ji mėgsta rašyti, todėl receptus dažnai palydi ypatingais savo pasakojimais. Dar ji gali virtuvę su džiaugsmu bet kada iškeisti į keliones.

Neseniai „Google“ atsiuntė kelionių 2021 metais ataskaitą. Net patys nustebome – paaiškėjo, kad vien Lietuvoje per metus aplankėme 155 vietoves.

„Su vyru esame išmaišę visą Europą, kaip savo kiemą pažįstame kaimynines šalis, o pandemija ir uždarytos valstybių sienos suteikė nuostabią galimybę pakeliauti po Lietuvą, – sako Zina. – Neseniai „Google“ atsiuntė kelionių 2021 metais ataskaitą. Net patys nustebome – paaiškėjo, kad vien Lietuvoje per metus aplankėme 155 vietoves.“

Pašnekovė teigia, kad ji su vyru keliauja labai tikslingai. Praėjusią vasarą jų tikslas buvo Lietuvos dvarai – nepakartojami įspūdžiai, neįkainojama patirtis.

„Esame apkeliavę visus Lietuvos apžvalgos bokštus, kabančius tiltus. Planuose – saulės laikrodžiai. Ir kai man sako, kad Lietuvoje nėra į ką pažiūrėti, tiesiog ima juokas. Dažniausiai tokie keliautojai nėra nieko matę, išskyrus keletą labiausiai turistinių šalies vietų, – sako Zina. – Mums kelionės – kaip kokia priklausomybė. Štai dabar orai kuris laikas nedžiugina, ir tas kelionių kirminas vis labiau neduoda gyventi.“

Anties krūtinėlė su saldžiųjų bulvių piurė ir traškučiais

Naujųjų metų fejerverkus Rygoje nusprendėme stebėti pro viešbučio langą. Diena buvo ilga, intensyvi, pilna naujametinių stebuklų, įspūdžių ir nuotykių. Viešbučio lokacija labai patogi. Senamiesčio bokštai, šventinis spindesys ir fejerverkai – kaip televizijos ekrane, pirmame plane – judri sankryža, mirksintis šviesoforas, ryškiai žaižaruojantys fasadų papuošimai, tūkstančiai skubančių žmonių, šurmulys, muzika... Ties šviesoforu ant kelių susmukęs žmogelis, kakta atsirėmęs į šlapią šaligatvį – sužvarbusios rankos, palaikis drabužis, ryškiai salotiniai sportbačiai ir... raudonas „Rimi“ maišelis, o rankoje – popierinis kavos puodelis centams. Net sunervino – voliojasi čia visokie šventinį vakarą, nuotaiką gadina, lenda į akis. Fu. Viešbučio kambaryje atitraukiame užuolaidas, ant plačios palangės užsidegame aromatinę žvakę, pasiberiame saule kvepiančių oranžinių mandarinų, atsikemšame šampaną ir įsitaisę krėsluose pasiruošiame stebėti gyvenimo džiaugsmingą spektaklį. Į akis, nori nenori, pirmiausia krenta po šviesoforu susmukęs, sušalęs, apskuręs žmogelis... Teisybės dėlei, praeiviai aukoja dosniai, mamos duoda pinigėlį įmesti vaikams, tokią naktį moko gerumo pamokų, įkaušę vyrukai vaišina alumi ir į rankas įspraudžia popierinį banknotą. Kelios akimirkos iki Naujųjų... Du augūs vyrai pakelia žmogelį už pažastų, kažko pasiteirauja, pasodina ir atremia į stulpą, paslaugiai pristumia pinigų rinkimo puodelį. Danguje sušvinta pirmieji pavieniai fejerverkai. Žmogelis nugara palengva ima slysti stulpu žemyn... Lengvai, iš lėto, ramiai, kaip sulėtintame kino filme, paskui išsitiesia visu ūgiu ant šaligatvio, šalia paguldo nužvarbusias rankas. Spalvingų žiburių skliaute vis gausėja. Salotiniai sportbačiai, nutolę vienas nuo kito priešingomis kryptimis, šviečia kaip eglutės bumbulai. Virš Rygos senamiesčio drioksteli pirmieji didžiųjų fejerverkų saliutai, miestas krūpteli, šviesos apakina. Užmigo?.. Girtas?.. Kur valdžia žiūri?.. Žėri, mainosi, griaudi, žaižaruoja dangaus ugnys. Ošia, gaudžia, kunkuliuoja senasis miestas. Švenčia, linksminasi, sveikinasi, bučiuojasi, pokši šampano kamščiai... Fiesta. Pirmiausia sankryžoje sustoja policijos automobilis. Iš paskos blyksinčiais švyturėliais ir kaukiančiomis sirenomis atskuba greitoji. Fejerverkai griaudi. Dangus dažosi ir mainosi žvaigždžių spalvomis. Žybsi ugninės gyvačiukės juodame skliaute. Sankryžoje sustoja juodas užtamsintais langais autobusiukas su gedulo ženklais. Fiesta tęsiasi.... Salotiniai sportbačiai atsispindi šlapio šaligatvio plytelėse. Pagaliau minia pradeda grįžti iš senamiesčio, pasisotinusi nekasdieniais reginiais, po šviesoforu ant šaligatvio guli tik raudonas „Rimi“ maišelis. „Mirtis po fejerverkais“, – pagalvojau. Neblogas pavadinimas novelei.

Tą Naujųjų vakarą vakarieniaudami viename Rygos senamiesčio restorane mėgavomės kepta anties krūtinėle su saldžiųjų bulvių koše ir traškučiais.

2 saldžiosios bulvės,

1 anties krūtinėlė,

šiek tiek aliejaus,

saliero šaknies, svogūno, česnako, druskos, pipirų, rozmarino – pagal skonį.

Pusę saldžiosios bulvės suskuskite daržovių skustuku ir orkaitėje džiovinkite apie 1,5–2 val. 130 °C temperatūroje – tiesiog stebėkite, kada pasidarys visiškai traški. Pusantros saldžiosios bulvės iškepkite orkaitėje su saliero šaknimi, svogūnais, česnaku, rozmarinais, pipiriukais, druskyte ir šlakeliu aliejaus, tada sutrinkite trintuvu. Antienos krūtinėlės jokiu būdu nemarinuokite, neprieskoniuokite. Supjaustykite odelę kvadračiukais ir dėkite į gerai įkaitintą sausą keptuvę, gerai apskrudinkite iš abiejų pusių, tada padruskinkite, papipirinkite, dėkite į įkaitintą orkaitę 10–12 min. Iškepę apvožkite puodu ir leiskite pailsėti 12 min. Pieš patiekdami padarykite „lizdą“ iš košės, dėkite supjaustytą antieną, užbarstykite traškučių, įdėkite naminio aštraus bruknių padažo.

Anties krūtinėlė su saldžiųjų bulvių piurė ir traškučiais / Z. Bružienės asmeninio archyvo nuotr.

Šalta melionų sriuba

Buvo gal 1972-ųjų pavasaris. Pertraukų metu siausdami apie naujai pastatytus kultūros rūmus pamatėme spalvingą afišą, juoda izoliacine juosta iš vidaus priklijuotą ant rūmų lango stiklo. Oho! Gitaros, būgnai, juodai balti klavišai ratu susisukę ir mikrofonas lyg iš dangaus nusileidęs. Atvažiuoja DŽIAZAS! Net iš pačios Vengrijos, iš užsienio! Kas tas džiazas ir su kuo jis valgomas – nė nenutuokėme. Bet iš už-sie-nio! Vienbalsiai nusprendę, kad garantuotai bus kokia 10 kartų geriau negu „Armonika“ ir bent jau dvigubai geriau negu „Vilniaus aidai“, atstovėję nežmonišką eilę įsigijome bilietus. Lemtingąją dieną, stipriai išsikvėpinusi motinos nuo manęs slepiamais kvepalais „Być może“, gerokai per anksti su chebra sukiojausi prie įėjimo durų. Aikštėje prieš „kultūrnamį“ rikiavosi chaki spalvos uazikai, kaliošiais vadinami, į koncertą atvežę kolūkių pirmininkus ir jų krimplinais išsipuošusias žmonas. Eiliniai kolūkiečiai būriais lipo iš purvais apsitaškiusių pazikų ir, persisvėrę per ranką sulamdytus „ploščius“, nedrąsiai plaukė į rūbinę. Ten šukavosi prieš didžiulį veidrodį, nepaklusnų atsikišusį plaukų kuokštą prie pakaušio spaudė seilėmis, žmonos irgi seilino pirštus ir vyrams nuo juodų, naftalinu atsiduodančių kostiumų rankiojo iš namų atsivežtus pūkus. Pagaliau visi susirenkame salėje. Džiazas! Salė pilnutėlė. Iš pradžių pašnibždomis aptarinėjama naujoji scena, jos dydis, kėdžių minkštumas, spalvų ryškumas. Paskui palengva pereinama prie „kaimynkos“ krimplinų ir šukuosenų, tiek gausiai pripūstų nekokybiško lako, kad ant kiekvieno plauko švyti tarsi rasos karoliai. Ir štai! Trenkia prožektoriai, sugaudžia iš kažkur maršas, prožektorių šviesoje sužėri mušamųjų lėkštės ir į sceną žengia Džiazas! Visi mandagiai pliaukšime katučių ir šypsomės ausų horizonto platumu. Juodaplaukiai vyrai, juodos kelnės, juodi marškiniai, juodos odinės liemenės, papuoštos blizgančiomis segėmis. Ištempiame kaklus, kad nepražiopsotume kažko labai svarbaus, išpučiame akis ir įtempiame klausą. Aha! Pirmieji akordai, pirmasis instrumentinis gabalas, nors ir nelabai, bet teikia vilčių. Tuoj išeis solistas, užplėš iš visų plaučių ir prasidės tikrasis džiazas. Solistas neišeina. Nepasirodo nei per antrą, nei per trečią. Ketvirtas, atrodo, iš viso niekada nesibaigs. Staiga visi instrumentai nutyla ir tik būgnininkas nuoširdžiai pliekia lazdelėmis, retsykiais jas pamėtydamas ore, kala per visokio dydžio lėkštes, trumpais smūgiais bėgioja būgnelių paviršiais, koja intensyviai mindo didžiojo būgno pedalą, o dundėjimas užgula ausis. Matau, kaip prakaito lašeliais aprasoja priešais sėdinčio dėdulės įmitęs sprandas, suveržtas baltos krakmolytos apykaklės ir „šlipso“ su mėlynais žirneliais. Po to juodą fortepijoną virtuoziškai ir beprotiškai ilgai kankina tas, kuris gražiausias iš visų dalyvių. Pirmieji neiškenčia vyrai: iš pradžių kukliai kosčioja, lyg jiems staiga būtų gerklės išsausėjusios. Paskui vis garsiau krenkščia tai viename, tai kitame salės kampe, tada pradeda po vieną stotis, įtraukę pilvus spraudžiasi pro sėdinčius klausytojus, užpakaliu braukdami per geležines moterų šukuosenas eina parūkyti, nu labai prireikė. O kai juodaplaukis gražuolis, scenoje saksofonui pritariant, „milicininko“ švilpuku raito savo žvaigždžių valandos solo, moterytės jau pusbalsiu aptarinėja, kokius barščius sugrįžusios namo virs šeimynai, kokių blynų pažadėjo vyresnėlei, kad mažuosius prižiūrėtų. Į antrą koncerto dalį po pertraukos susirinkome mes, trylikamečiai paaugliai, nepraradę vilties išgirsti džiazą, geresnį už „Armonikos“, kelios puošnios miestelio gražuolės su gerokai įraudusiais savo vyrais ir keli kultūros rūmų darbuotojai. Nuo tada viena buvo ir liko visiškai aišku, kad džiazas – tai absoliuti laisvė. Kai darai, ką nori, kaip nori, kur nori ir nebūtinai visiems turi patikti. Kaip ir melionų sriuba.

Kelios kumpio juostelės,

melionas,

šaukštas graikinio jogurto,

druskos, pipirų, citrinos sulčių – pagal skonį,

šiek tiek aštraus aitriųjų paprikų aliejaus.

Pirmiausia pasiruoškite kumpio traškučius: juosteles sudėkite tarp dviejų kepimo popieriaus lapų ir kepkite 200 °C orkaitėje 12–15 min., kol kumpis pasidaro kietas ir traškus. Kol traškučiai vėsta, melioną ir šaukštą graikinio jogurto sutrinkite trintuvu, pagardinkite druska, pipirais ir citrinos sultimis pagal skonį. Prieš patiekdami įpilkite aštraus aitriųjų paprikų aliejaus, įberkite geroką žiupsnį kumpio traškučių, papuoškite kumpio ir meliono gabalėliais. Labai tinka čebatos skrebutis.

Šalta melionų sriuba / Z. Bružienės asmeninio archyvo nuotr.

Pavlovos desertas

Seniai, labai seniai visa tai buvo, bet juk skonio pojūčius išsaugome visą gyvenimą... Maždaug kartą per mėnesį ar per du baba (gerokai jaunesnė negu aš dabar) veždavosi mane traukiniu į Klaipėdą. Trijų vagonų geltonai raudonas traukinukas, keistai vadinamas „triude“, barškėdamas tarškėdamas visais įmanomais garsais dardėdavo pro Bajorus, Kretingalę, Kalotę, o burnoje jau darydavosi saldu, gardu, minkšta ir kvapnu... Baba lankydavo savo tolimą giminaitę ir labai artimą draugę Jadzę. Tai buvo pritrenkianti moteris. Man, mažai mergaitei, atrodė kaip kokia grafienė: aristokratiškas profilis, šiek tiek žilstelėję plaukai buvo susukti į Šatrijos Raganos kuodą, ties ausimis virpėjo lengvos garbanėlės, palaidinukę puošė balta mezginiuota apykaklė, lūpos visada lengvai padažytos, manikiūras ir visada su elegantiškais juodais bateliais. Kai apkabindavo, nuo jos sklido svaiginantis aromatas, kurio niekada daugiau gyvenime neteko užuosti. O bute kvepėjo švara, prieskoniais, žolelėmis ir kažkuo tokiu, kas man iki šiol asocijuojasi tik su anais namais Klaipėdoje... O tada prasidėdavo stebuklai: jos vienintelė neįgali dukra Gina darydavo man šukuoseną, nulakuodavo nagus, kremu „Nivea“ patepdavo lūpas ir padovanodavo kokį nors niekutį. Tada iš virtuvės pasigirsdavo vyro (kažkodėl vadinamo Haihitleriu) sukamo rankinio kavos malūnėlio garsas ir kambary pasklisdavo dar vienas svaiginantis aromatas – kavos. Man jos neduodavo, bet išvirdavo kakavos. Kai jau puodeliai būdavo sklidini, o suaugusiesiems taurėse spindėdavo ir kvepėdavo raudonas naminis vynas, sakydavo – vyšnių, Jadzė atverdavo duris į nedidelį balkonėlį ir iš jo išdidžiai atnešdavo nenusakomo gražumo desertą. Pavlova – sakydavo šeimininkė. Atsignybdavau gabaliuką, užsimerkdavau ir laukdavau, kol jis burnoje ištirps, paskleisdamas visus įmanomus aromatus ir skonius... Tik jau kai buvau vyresnių klasių moksleivė, baba papasakojo tragišką draugės istoriją. Antrojo pasaulinio karo metu Jadzė, ieškodama galimybių išgyventi, ir trečia draugė taip pat Jadzė, su vokiečių SS karininkais „varė šmukulį“: iš Vokietijos esesininkai atveždavo įvairiausių audinių, kurių nė su žiburiu čia rasti negalėjai, o abidvi Jadzės „šmukuliuodavo“ – slapta pardavinėdavo. Tačiau karininkai buvo įskųsti ir visa kompanija atsidūrė teisme. Kas nutiko karininkams – nežinia, baba spėjo, kad greičiausiai buvo išsiųsti į frontą, o abidvi Jadzės atsidūrė darbo stovykloje Dresdene. 1945 m. vasario 15 d. mieste prasidėjo pragaras, jis pražudė apie 25 tūkstančius gyventojų ir faktiškai visiškai sunaikino gražiausią Vokietijos baroko perlą – Dresdeną. Pirmojo bombardavimo metu stovykla buvo visiškai sugriauta. Kaliniai, likę gyvi po antskrydžio, slėpėsi kas kur galėjo, o viskam nurimus kiekvienas pasileido skirtingomis kryptimis. Tačiau po trijų valandų, kai jau visi buvo palikę slėptuves, sąjungininkai ėmė pakartotinai bombarduoti miestą. Sako, gaisrų metu mieste temperatūra siekusi du tūkstančius laipsnių. Žmonės bėgo upės link. Abi Jadzės, radusios medinių durų nuolaužą, jos įsikibusios vasario mėnesį plaukė į kitą pusę Elbės, toliau nuo bombardavimų ir miesto. Aplinkui blaškėsi ir rėkė žmonės, tarp ledo lyčių tyvuliavo rakandai, ryšuliai, lavonai ir sproginėjo bombos... Kitą Elbės krantą pasiekė tik viena Jadzė. Kuri mokėjo gaminti Pavlovos desertą.

200 g kiaušinio baltymų (4 dideli kiaušiniai),

400 g cukraus,

vanilinio cukraus,

40 g krakmolo,

1 šaukštelis citrinos sulčių.

Viską išplakite iki standžių putų, suformuokite krepšelius ir dėkite į 160 °C  orkaitę. Sumažinkite kaitrą iki 100 °C  ir kepkite apie pusantros valandos. Nedarinėkite orkaitės.

Kremui:

250 ml grietinėlės,

250 g maskarponės sūrio,

30 g cukraus pudros.

Viską išplakite iki standžios konsistencijos. Dėkite ant iškepusių ir atvėsusių krepšelių. Papuoškite rūgštesnėmis uogomis ar vaisiais.

Pavlovos desertas / Z. Bružienės asmeninio archyvo nuotr.