Jau nuo mažų dienų žinojęs, jog maisto gaminimas – jo pašaukimas, šiandien Šarūnas skaičiuoja 10-tuosius darbo virtuvėje metus. Per šį laikotarpį jam teko padirbėti ir anapus Atlanto bei susipažinti su skirtingų šalių virtuvėmis.

– Papasakok, kaip nusprendei savo ateitį sieti su maisto gamyba? Ar niekada nebuvo kilę kitokių minčių?

– Dar būdamas 12-likos metų laikraštyje pamačiau lazanijos nuotrauką. Pabandžiau ją pagaminti – pavyko ir patiko, tad nusprendžiau, kad gaminsiu visą gyvenimą (juokiasi). Manau, kad tiesiog savo laiku patekau į savo vietą – virtuvę, tad niekuomet ir nebuvo minčių, kad reikėtų kažką keisti ar išbandyti kitą profesiją, kadangi būtų gaila visų virtuvėje praleistų metų, įgytos patirties ir įdėto darbo.

– Ar namuose taip pat mėgsti gaminti, ar šį procesą perleidi kam nors kitam?

– Mėgstu gaminti ir namuose, tad draugus dažnai kviečiuosi vakarienės. Pirmoji mano pagaminta lazanija galiausiai tapo firminiu mano patiekalu, tad ja dažniausiai ir vaišinu svečius. Vis dėl to, mėgstu ruošti ir kitus pagrindinius patiekalus – mėsą ar žuvį, o ypač patinka bičiulius nustebinti receptais iš prancūziškos virtuvės.

– Minėjai, jog teko padirbėti užsienyje. Kaip manai, kuo skiriasi amerikiečių ir lietuvių požiūris į restoranus ir valgymo kultūrą?

– Amerikoje žmonės kur kas dažniau išeina vakarieniauti į miestą, daugiau dėmesio skiria kokybiškam maistui. Tiesa, ten daugiausiai vyrauja įvairūs griliaus patiekalai.

– O kaip yra Lietuvoje? Kokius pokyčius pastebėjai per pastarąjį dešimtmetį?

– Anksčiau visiems užtekdavo paprastesnio maisto ir patiekalų, o dabar žmonės nori kažko įdomesnio, išbandyti naują skonį. Atsidarė daug naujų vietų, kurios įnešė naujų bangų, galų gale, laikui bėgant, visos sritys tobulėja, tad reikia naujienų ir skonio atžvilgiu.

– Panašu, kad XXI a. žmogų nustebinti netrukus bus neįmanoma?

– Nustebinti visuomet įmanoma, virtuvėje nėra ribų fantazijai (šypsosi).

– Kaip tau pačiam kyla naujos patiekalų idėjos? Kur semiesi įkvėpimo?

– Naujos idėjos dažniausiai kyla virtuvėje, gaminimo eigoje, eksperimentuojant ir keičiant tam tikrus ingredientus ar patį paruošimo būdą. Ne visuomet gaminu tai, kas yra meniu. Ruošiu maistą ir draugams, ir kolegoms, tai ir bandausi – kažkas gaunasi, kažkas nesigauna. Mėgstu skaityti literatūrą, žiūrėti maisto nuotraukas – taip ir gimsta nauji patiekalai.

– Šiuo metu dirbi šampano ir austrių namuose "Épernay". Kuo ypatingas tavo sudarytas meniu?

– Visiems patiekalams naudojame tik šviežią produkciją ir stengiamės, jog kiekvienas klientas liktų maloniai nustebintas. Mano nuomone, klasikinė prancūziška virtuvė pasižymi labai įdomiais produktais – antiena, jautiena, padažai iš vyno. Tokie įdomesni dalykai, ne kiekvieną dieną susidursi su tokia virtuve. Todėl kavinėje kiekvienas galės atrasti kažkokį naują skonį – tokių patiekalų nėra kitur, jie visi sukurti naujai. Žodžiu, bus skanu, gražu ir šviežia (šypsosi).

– Kam skyrei daugiausiai dėmesio sudarydamas naująjį meniu?

– Daugiausiai dėmesio buvo skiriama garnyro ir pagrindinio patiekalo – mėsos ar žuvies – suderinamumui, šviežumui ir, žinoma, – vaizdui, nes, mano nuomone, žmogus pirmiausia valgo akimis, o tik po to ragauja. Jeigu atneši negražų patiekalą, tai jis iškart ir susidarys nuomonę, kad gal tai yra ir nelabai skanu.

– Kokiais savo sugalvotais patiekalais labiausiai didžiuojiesi?

– Išskirti keletą pakankamai sunku, tačiau jeigu reikėtų, rekomenduočiau išbandyti tuno „Tartare“, jūros šukutes šampano padaže ir anties kepenėles „Foie gras“ su blyneliais ir gervuogių padažu.

– Kokiu pagrindiniu moto vadovaujiesi dirbdamas virtuvėje?

– Niekuomet nebijok improvizuoti.