Nors Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojai Vilmantui Marcinkevičiui patarė iš viso netapyti, dabar už jo paveikslus užsienio kolekcininkai moka dešimtis tūkstančių litų.

"Esu miesto – betoninio penkiaaukščio – vaikas. Gimiau Šančiuose, užaugau Partizanų rajone", – sako vienas garsiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų. Dabartinis vilnietis šiuo metu kukliai atiduoda skolą gimtajam miestui ir pirmai jo biografijoje dailės studijų įstaigai. Jo kūrybos paroda veikia buvusiame "Stepžukyje", Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakultete.

Interneto kartai geriausiai žinomas jo darbas "XXI amžiaus Madona", laimėjęs Londone skelbtą Saatchi Showdown konkursą – moteris, ant kelių laikanti kūdikį, iš krūties švirkščia pieną kažkur pro šalį. V.Marcinkevičius nesiskundžia parodų stygiumi – neseniai baigėsi jo kūrybos paroda Danijoje, garsioji "XXI amžiaus Madona" šiuo metu eksponuojama Saatchi galerijoje Londone.

– Iš kur jūsų kūryboje atsirado ryškios, lietuvių tapybos mokyklai nebūdingos spalvos?

– Nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje laikų bandžiau eiti ryškių spalvų keliu. Atsimenu, dar vaikystėje vaikštant Kauno paveikslų galerijoje man kilo klausimas: kodėl visi tapo tokiomis nešvariomis spalvomis, kodėl paveikslai atrodo purvinoki? Man visada imponavo viduramžių tapyba, propagavusi spalvų grynumą.

– Pastebite tam tikrą kūrybos pasikeitimą nuo pirmųjų žingsnių į užsienį laikų?

– Sunku palyginti, nes ėjimas į užsienį prasidėjo labai anksti – VDA baigiau 1995 m., o 1996 m. jau buvo didžiulė paroda Kopenhagoje, tuometinėje Europos kultūros sostinėje, kitais metais – didžiulė personalinė paroda Farerų salose. Spalvų ėjimas į užsienį mano kūrybai nepridėjo – tai davė nebent pasitikėjimo savimi, tikėjimo, kad einu teisingu keliu. Nes studijų laikais buvo tokių dėstytojų pasakymų: "Gal tu, Vilmantai, geriau netapyk, tau neišeina, geriau kurk grafiką." Dar studijų akademijoje laikais mano moto buvo kūryboje duoti sau visišką laisvę, kitaip tariant, įgyvendinti net ir neteisingas akademine prasme idėjas. Nesukant sau galvos, ar tos idėjos bus kam nors įdomios ateityje.

– Tai, kad labai jaunas buvote pastebėtas užsienyje – sėkmė ar kryptingo darbo rezultatas?

– Save analizuoti – ne menininko reikalas. Po 20–30 metų biografai gal galės analizuoti… Kaip vertinti tai, kad sutinki vienintelę savo gyvenimo meilę – sėkmė ar kryptingas siekimas? Tai nutinka, ir viskas. Taip ir su tomis parodomis. Kuri, dalyvauji konkursuose ir lauki rezultatų. Dalyvaudamas konkurse parodai Japonijoje, kai buvo pasirinkta mano, o ne tuo metu pripažintų, garbingų Lietuvos menininkų kūryba, man tai buvo įrodymas, kad nebūtinai tėvynėje gali siekti pripažinimo. Ir kad galbūt dalyvauti konkurse užsienyje, kur mato tik tavo darbo skaidrę, vertina tik kūrybą, yra daug paprasčiau nei Lietuvoje. Iš kelių tūkstančių atrinko šimtą autorių – tik baigusiam akademiją man tai buvo neįsivaizduojamas laimėjimas. Vienintelis iš Lietuvos ir taip toliau. Buvo sunkūs laikai, tuo metu man sukrapštyti tūkstantį dolerių paveikslui išsiųsti į parodą buvo kosminė suma. Bet entuziazmo man užteko, sulaukiau kitų žmonių pagalbos, ir ėjau va bank. Tokiu atveju gali užsimerkti ir nieko nedaryti – nes neturi lėšų. Bet aš bandžiau, vadinasi, kažkiek pastangų įdėjau. Jų nededant, belieka sėdėti ir laukti, kol kažkas ateis, pagerbs, pakvies sudalyvauti, bet tai labai retai atsitinka.

– Po minėtų parodų patekote Danijos galerijos "NB" globon?

– Ne iš karto. Po 1996 m. parodos Kopenhagoje, kur be manęs dalyvavo dar penki jauni lietuvių autoriai, visus eksponuotus darbus teko parsivežti namo. Su tam tikru nusivylimu, nes vidinis noras buvo – gal kas nors susidomės, juk didžiulė, svarbi paroda. Po metų užmezgiau ryšius su vienu danų kolekcionieriumi, ir jis mane pristatė minėtai Danijos galerijai, su kuria dabar jau dvylika metų bendradarbiauju.

– Kas lėmė, kad buvote pakviestas tapyti Danijos karališkąją šeimą?

– Čia yra ir atsitiktinumo, bet yra ir tai, kad kai kurių dalykų vienas kurdamas autorius negali pasiekti. Galimybė tapyti karališkosios šeimos portretus atsirado dirbant kartu su galerija "NB." Kai esi pristatytas vietinės galerijos, tautiškumas, matyt nėra privalumas. Dabar daug diskusijų kyla dėl to, ar galerijos nesuvaržo menininkų, bet kai kurių dalykų vienas menininkas negali padaryti – kokybiška galerija ir menininkas yra tarsi partneriai, kūrybiniuose projektuose jie eina kartu, padaro tai, kas vienam menininkui yra neįmanoma.

– Užsienyje tapėte ne vieno žinomo asmens portretą. Ar Vakaruose užsisakyti savo portretą yra "statuso" ženklas?

– Portretus tie žmonės ne patys užsisako. Tai yra didelės pagarbos ženklas tiems žmonėms – portretus užsako įstaigos ar organizacijos. Tarkime, universitetas užsako garsaus profesoriaus portretą. Tas portretas paprastai keliauja ne į jo namus, bet į įstaigą – universitetą, ligoninę, meriją.

– Neseniai organizavote jaunųjų menininkų kūrybos konkursą, kuriame buvo galima rinkti geriausius jaunuosius menininkus. Ar iš esmės internetu galima pažinti menininko kūrybą?

– Tikras meno gerbėjas pasižiūrės ir internete, ir gyvai, parodoje. Anksčiau aš į internetinį vaizdą labai skeptiškai žiūrėjau – juk kompiuteris neperteikia nei mastelio, nei potėpių. Tačiau šiais laikais internetas dažnai tampa nepakeičiama priemone ir tapyboje. Tokį konkursą paskatino surengti internetinis Saatchi konkursas, kuriame dalyvavau. Konkursą organizavome tam, kad publika, meno kritikai greičiau pamatytų jauną kūrėją. Internetu už menininkus balsavo 2,8 tūkst. žmonių – kaip meno įvykiui, tai yra labai daug. Tikiuosi, šiuo renginiu kažkam iš jaunųjų menininkų padėjome greičiau atsirasti viešumoje. Be to, skirtos ir ženklios premijos.

– Sklaidant gyvenimo būdo žurnalus, atrodo, kad neretai elito vakarėliuose apsilankote.

– Nežinau, ar Nacionalinės dailės galerijos atidarymas yra elito vakarėlis, nors reportažai apie juos spausdinti gyvenimo būdo žurnaluose. Į tokius renginius, kur pristato šokoladinius saldainius, aš neinu, o kas susiję su kultūra – žinoma einu.

– Nežinau, ar sau darote perskyrą tarp komercinių užsakymų ir grynojo meno, bet vis dėlto - ar sulaukiate grynai komercinių užsakymų?

– Tokia terminologija siūlo iškreiptą mąstymą apie šiuolaikinį meną. Jei dailininko kūriniai parduodami už milijoną svarų sterlingų – tai komercinis ar nekomercinis autorius? Gero nekomercinio meno pasaulyje nėra. Blogo – taip, nes jis niekam nereikalingas, jo niekas neperka. Paprastai yra taip – kuo geresnis menininkas, tuo aiškesnis jo meno įvertinimas piniginiu ekvivalentu.

– Tačiau ar leistumėtės į tam tikrus kūrybinius kompromisus, jei koks mūsų elito atstovas paprašytų jūsų nutapyti paveikslą konkrečiam interjerui, sakydamas: tokių spalvų nedėk, toks siužetas man netinkamas?

– Kurdamas taip, kaip noriu, esu priimamas galerijų, meno žinovų, kolekcininkų. Dėl to man nereikia piešti kažkokiam elito atstovui. Be to, jam gal ir būtų per brangu. Iš kitos pusės, kiekvienas kūrybinis užsakymas yra ir kūrėjo stiprybės įrodymas, ir bendravimas su užsakovu. To nereikia nuvertinti. Juk pavyzdžiui, architektai nekuria "į stalčių" – visi jų kūriniai yra užsakomojo pobūdžio.

– Kada Kaune išvysime didesnę jūsų kūrybos parodą?

– Čia tikra dailininkų problema: žiūrovai norėtų parodos, ir pats viduje tam esi nusiteikęs, bet tam, kad surengtum parodą, turi pats save vadybinti, investuoti lėšų. Jei į vietą sukrenta ir tarptautiniai projektai, tėviškės variantą atidedi tolesniam laikui.

– O siūlymų iš Kauno galerijų buvo?

– Didesnė paroda kažin, ar galėtų vykti privačioje galerijoje, kurias paprastai riboja erdvės. O M.Žilinsko dailės, Paveikslų galerijos žvilgsnis nežinau, kada atsisuks. Nežinau jų prioritetų, nenoriu ir savęs per daug sureikšminti. Tačiau pasiūlymo parodai iš jų nesu sulaukęs.

Kas? V.Marcinkevičiaus tapybos ir grafikos darbų paroda.

Kur? Dailininko J.Vienožinskio menų fakulteto kamerinėje salėje (A.Mackevičiaus g. 27)

Kada? Paroda veikia iki lapkričio 17 d., darbo dienomis, 9–16 val.