Garsusis Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika džiaugiasi per savo karjerą sulaukęs didžiulės sėkmės ir žiūrovų simpatijų. Neslepia patyręs intrigų ir išdavysčių. Eiti pirmyn jam sekėsi, nes šalia buvo mylima moteris – žmona Loreta Bartusevičiūtė.

Pranešė apie atsisveikinimą

Šiomis dienomis 76 metų V.Noreikai pats darbymetis – jis ruošia savo studentus solinio dainavimo egzaminui.

Praėjusią savaitę operos grandas pranešė nusprendęs atsisveikinti su didžiąja scena, kurioje prabėgo 55 jo sėkmingos karjeros metai. “Artisto pasitraukimas iš didžiosios scenos gražus tik tuomet, kai dainininkas dar gali pasirodyti kaip tikras profesionalas", – mano V.Noreika.

Jis yra skūręs per 50 vaidmenų, sudainavęs per 800 solinių koncertų. Jo balsas skambėjo daugybės šalių teatruose. Tenoras mano nuveikęs didžiuosius darbus, kurie jam buvo skirti paties likimo.

“Aš esu laimingas. Visomis prasmėmis esu laimingas žmogus”, – sakė V.Noreika.

Visiems laikams scenos jis dar nepalieka. Pakvies padainuoti Šilutėje ar Tauragėje – ir nuvažiuos, ir padainuos, kol balsas nedreba, netraška, o skamba. Tačiau atliks paprastesnius kūrinius, o ne sudėtingas operų arijas.

Karjeros ir meilės keliu

– Maestro, jūsų balsas – didžiulė Dievo dovana. Bet pirmiausia turbūt reikia labai daug dirbti, kad ta Dievo dovana nerūdytų?

– Dievo dovana yra genai. Žmogus gimė, ir jo prigimtis, gyvenimas jau užprogramuotas. Balsas – tai ne balso klostės, tai – protavimas, prigimtis, proto rezultatas. Galų gale – tai tam tikrų dainavimo įgūdžių išlavinimas.

Kai kurie sako: “Kai išgeriu, kai uždainuoju...” Negaliu pasakyti, kad nebuvau išgėręs. Bet dainuoti išgėręs – niekada gyvenime. Juk aišku, kad neteksi balso.

– Kas jums padėjo pasiekti tokių karjeros aukštumų – negi tiktai jūsų puikusis balsas?

– Susiklostė tokios gyvenimo aplinkybės, kurios padėjo eiti ir tobulėti prigimties kryptimi. Iš Šiaulių atsidūriau Vilniuje ir pamažu ėjau į muziką. Triūbą pūčiau, mokiausi chorinio dirigavimo. Iš chorinio dirigavimo atsidūriau pas labai gerą dainavimo pedagogą Antaną Norvaišą. Paskui pradėjau mokytis pas Kiprą Petrauską.

Mano motina buvo ištekėjusi du kartus. Jos vaikai gyveno drauge su mumis. Eugenijus Paulauskas, smuikininkas, profesorius, – mano brolis, motinos sūnus iš pirmųjų vedybų. Jis augo su manimi, tik jis vyresnis. Tėvo vaikas – aktorius Laimonas Noreika, tačiau jis augo pas savo mamytę. Bet mes nebuvom nutolę – bendravome. Tiesiog draugėn sueina meniniai genai – iš motinos ir iš tėvo.

– Ant dainininko kelio jus užvedė genai ir gebėjimas reikiamu laiku atsirasti reikiamoje vietoje. O sėkmė?

– Mano atsiradimas reikiamoje vietoje ir yra sėkmė.

– Ar pirmoji žmona – koncertmeisterė Žaneta Noreikienė ir antroji – baleto solistė, o dabar – pedagogė Loreta Bartusevičiūtė jus palaikė einant sunkiu operos solisto keliu?

– Mano pirmosios vedybos buvo nelaimingos. Jos atvedė į antrąsias vedybas. Loreta man padėjo būti tuo, kuo esu. Jau 30 metų gyvenu su Loreta ir esu laimingas, palaikomas, moteriška prasme prižiūrimas.

Man nepatinka tokios šeimos, kur jaknos sau, plaučiai – sau. Labai retai aktorių šeimos, ypač talentingų, būna laimingos. Manau, labai sunku, ypač tarp populiarios muzikos atlikėjų, atlaikyti konkurenciją. Jie tarp savęs pradeda konkuruoti ir galų gale susipyksta. Mes su žmona nekonkuravome. Ji labai norėjo vaikučio. Ir pagimdė.

– Abu su žmona iš širdies aukojotės savo profesijai. Ar dėl darbo, buities rūpesčių tarp jūsų nekildavo konfliktų?

– Ne. Atvirkščiai – Loreta beveik visada sėdėdavo salėje mano spektakliuose, o aš – jos.

– Kodėl žmona jums būdavo reikalinga salėje?

– Nes ji – mano draugė. Ne kiekvieną mano koncertą ji girdėjo. Aš daug važinėjau, dainavau kitose šalyse, kituose teatruose. Ji dirbo savo darbą. Ji irgi važinėjo labai daug. Vien Vakarų Vokietijoje per savo karjerą Loreta yra šokusi 360 kartų. Vadinasi, per kelias dideles gastroles vien ten ji yra šokusi metus laiko!

Ji dirbo ir Maskvos Didžiajame teatre, o jis turėjo savo trupę Kremliuje – vadinosi Kremliaus baletas. Kol nebuvo vizų režimo, ji ten dažnai šokdavo. Kartą ji repetuoja Kremliaus suvažiavimų rūmuose, paskui ateina į bufetą pavalgyti, o bufeto darbuotojos klausia, iš kur ji. “Iš Lietuvos.” “Ai, iš Lietuvos. Mes pažįstam Virgilijų Noreiką, jis čia dažnai dainuoja.” O žmona tyli, nieko neaiškina. Paskui ten atvažiavau, žiūrėjau baletą, kuriame ji šoko.

Mes buvome skirti vienas kitam. Man visas gyvenimas labai sekėsi. Ir žmoną galų gale radau, skirtą man.

– Radote savo darbovietėje – Operos ir baleto teatre. Kvepia audringu tarnybiniu romanu.

– Ne visai. Po skyrybų dvejus metus buvau viengungis. Loreta neišskyrė šeimos ir aš neišskyriau jokios šeimos. Tuos dvejus metus mudu teatre visiškai nebendravome. Absoliučiai.

Tačiau per dažnai pradėjome žiūrėti vienas į kitą, nes teatre pasklido kalbos, kad tuokiamės. O mes nebuvom net susitikę. Kartą Loretos koridoriuje – galėjo būti sausio 3 diena – paklausiau: “Ar žinote, kad mūsų vestuvės turėjo įvykti per Naujuosius metus?” O ji sako irgi girdėjusi tokias kalbas. “Na, tai ta tema, – sakiau, – mums reikėtų pakalbėti.” Mūsų pirmas susitikimas, pirmas pokalbis buvo toks. Čia yra anekdotas, bet tai – tiesa.

Tą kalbą pratęsiau tiktai Kovo 8-ąją, per Moters dienos šventę teatre. Kad nebūtų apkalbų, apie tuos reikalus su ja kalbėjau prie liudininko. Bijojau, kad ji nebūtų apkalbėta, kad ant jos nekristų dėmė. Tada aš buvau teatro meno vadovas-direktorius. Ji buvo pradėjusi šokti pagrindinius vaidmenis.

Pašnekėjome apie abipuses simpatijas. Jai pasakiau, kad rytoj išvykstu dainuoti solinių koncertų į Ukrainą ir Krymą. Pasiūliau susitikti po 20 dienų, kai grįšiu iš gastrolių, ir pagalvoti, ar tęsime šį pokalbį, ar ne.

Kai grįžau, tuoj pat jai paskambinau ir susitikome. Jau be liudininko. Nuo tos dienos pradėjome draugauti. Manau, kad elgiausi garbingai, nenorėjau sukelti jai nepatogumų, daviau galimybę pasirinkti.

– Tai verčia tikėti, kad ir gyvenime, ir teatre patyrėte daug intrigų, išdavysčių.

– Taip, patyriau. Buvo kelios intrigos. Stambios. Paskui vienas žmogus paviešino savo prisiminimus iš labai toli. Tai buvo didžiausia išdavystė, o gyvenime aš jam padėjau. Labai daug. Ir jo broliui padėjau. Sukasi kalba apie vieną dainininką – jis buvo teatro solistas. Bet į priešus nekreipiau dėmesio. O kam?

Dėl intrigų ne į visas keliones išvykdavau, kur mane kviesdavo. Buvau kviečiamas į San Fransiską dainuoti Giacomo Puccinio operos “Manon Lesko”. Mane kvietė dirbti Tel Avivo operoje. Niujorko “Carnegie Hall” kvietė. Ten veždavo sovietų baletą, operas. Bet atsitiko nelaimė – mirė gastroles organizavęs vadybininkas. Paskui Maskvoje mačiau programėlę – jau buvo aptarta, ką ten dainuosiu. Mane daug kur kvietė.

– Turėjote puikią progą padaryti pasaulinę karjerą.

– Dėl to manęs ir nebuvo norima. Sovietų Sąjungos kultūros ministerijos užsienio skyrius valdė vadinamąjį “Goskoncertą”. Šis tvarkė tik užsienio gastroles. Palaikė ryšius su užsienio vadybininkais, per juos buvo kontaktuojama su Sovietų Sąjungoje gyvenančiais artistais. Lietuvos kultūros ministerija apie tai nežinodavo. Aš jokių žinių negaudavau. Nebent tada, jei kas nors parašydavo: “Mes tave kvietėme, kodėl neatvažiavai?”

– Ar šiandien dar skaudu dėl tokių dalykų?

– Ką čia skaudu. Buvo toks gyvenimas. Užtat socialistiniuose kraštuose labai daug dainavau – Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Vokietijoje. Turėjau pasisekimą, salės būdavo pilnos. Mane gerbė, pripažino.

– Ir pats pirmasis iš pokario Lietuvos solistų 1965–1966 m. stažavote Italijoje – garsiajame Milano “La Scalos” teatre. Kaip ten patekote?

– Po dviejų konkursų, kurie vyko Maskvoje. Pirmajame ture dalyvavo 33 solistai iš visos Sovietų Sąjungos. Penkis solistus atrinko į antrą turą. Iš tų penkių patekau į laimėtojų trejetuką.

Bet italai mūsų neįsileido. Apie porą mėnesių sėdėjau Maskvoje ir laukiau vizos. Pagaliau kai nuvažiavome, pasakė, kad mes, kaip sovietų piliečiai, neturime teisės važiuoti į tą, tą, tą ir tą regioną – apibrėžė raudoną zoną. Tik trys provincijos mums buvo žalioji zona – ten galėjome vykti. Tačiau tik prieš savaitę gavę policijos leidimą. Dar kokios trys provincijos mums buvo baltoji zona. Ten galėjome važiuoti tiktai naktį ir traukiniu.

– O kaip sekėsi stažuotė “La Scalos” teatre?

– Keldavausi šeštą valandą ir mokydavausi italų kalbos. Po kiek laiko mums surengė perklausą. Po perklausos pasakė, kad esu atrinktas ir man siūloma skubiai paruošti Pinkertono partiją G.Puccinio operoje “Madam Baterflai”. Tai padariau žaibiškai – partiją paruošiau per savaitę.

Milane padirbėjome, atrodo, keturis mėnesius ir grįžome atostogų. Kai antrą kartą nuvažiavome, buvau ten šešis mėnesius. Tada jau leido važiuoti į Neapolį. Tiktai turėjau pasakyti, su kuo važiuoju, kas veš. O tas, kuris vežė, turėjo gauti policijos leidimą.

Bet į Italiją nuvažiavau ne turistauti, o studijuoti, arti. Per 10 mėnesių italų kalba paruošiau šešis vaidmenis operose “Liučija di Lamermur”, “Bohema”, “Toska”, “Rigoletas”, “Madam Baterflai”, “Simonas Bokanegra”.

– Jus aplankė šlovė. Kokia ji – saldi, sūri? Kas yra šlovė?

– O ką reiškia šlovė? Kad aš dainuoju gerai? Tai kokia čia šlovė? Aš nesu garbėtroška.

– Kas gyvenime jums buvo svarbiau – karjera ar šeima?

– Viskas buvo kartu. Man pavyko tai suderinti. Man sekėsi gyventi, sakykime. Man sekėsi dainuoti. Man sekėsi patikti publikai. Mano gastroles užsienyje pratęsdavo. Vien Berlyne esu dainavęs kokius 35 kartus. Mane vertina Maskvos Didžiajame teatre. Net prieš kokius šešerius septynerius metus buvau to teatro atestacijos komisijos pirmininkas.

– Dainavote daugelio pasaulio teatrų scenose, tarp jų – Paryžiaus “Grand Opera”, Buenos Airių “Teatro Colon”. Kur maloniausia buvo dainuoti?

– Kai dainuoju, man patinka dainuoti. Aš dainuodamas neprakaituoju. Niekada. Na, turi reikšmės teatro akustika. “Teatro Colon” telpa net 4 200 žiūrovų. Bet ten jokių mikrofonų nėra. Tame teatre dirbau tris mėnesius, padainavau aštuonis spektaklius. Bet svarbiausia – buvau pakviestas ten dainuoti solinio koncerto. Nuvažiavau ir repetavau savaitę. Ir padainavau abi dalis. Vienas. Pirmoje dalyje dainavau rusų kompozitorių kūrinius, antroje – penkias itališkas arijas ir itališkas neapolietiškas dainas. Ir tik bisui atlikau lietuvišką dainą. Jeigu būčiau padainavęs į programą neįtrauktą kūrinį, jie turėjo teisę nubraukti honorarą. O honoraras ne man – ėjo į Maskvą.

– Jei ne paslaptis, koks būdavo jūsų honoraras užsienyje anais laikais?

– 5 tūkst. JAV dolerių. Milijonierius būčiau buvęs. Iš tos sumos man būdavo skirta 167 doleriai, iš kurių gastrolėse turėdavau pragyventi. Už viešbučius mokėdavo tie, kurie kviesdavo. Jie puikiausiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos artistų honorarai atitenka “Goskoncertui”.

Vankuveryje aplankė dukrą

Apie savo vaikus maestro kalba su šiluma ir meile. Pirmojoje santuokoje V.Noreikai gimė duktė Rasa, kuriai dabar 47 metai, antrojoje – sūnus Virgilijus. Dabar jam – 28-eri. V.Noreikos nekamuoja širdagraužis, kad vaikai netapo muzikais ir nepratęsė šeimos tradicijos.

“Gal dėl to, kad mano artistinė karjera buvo labai sunki, reikalavo daug darbo, mokymosi. Kažkas man sakė – neversk sūnaus eiti tuo keliu. Man atrodo, kad mudu su žmona nutarėme teisingai. Sūnus baigęs vadybą Gedimino technikos universitete, šiek tiek studijavęs Šveicarijoje. Yra vienos labai stambių finansinių įstaigų darbuotojas. Jis patenkintas savo darbu. Šeimos dar nesukūrė, bet jaučiu, kad greitai sukurs”, – pasakojo V.Noreika.

Rasa tuomečiame Dailės institute yra baigusi dizainą. Prieš aštuonerius metus ji įsikūrė Kanadoje, Vankuveryje.

“Rasa yra didelio žurnalo dizaino skyriaus vadovė. Man buvo malonu, kai prieš kokius ketverius metus mudu su Loreta buvome pakviesti pas ją į svečius. Viešėjome ten kelias savaites, džiaugėmės jos gyvenimu. Su vyru Vidu ji puikiai sutaria ir gražiai gyvena", – pasakojo maestro.

Atsidėkos dainuodamas

Laukdamas didžiojo koncertų turo, V.Noreika su daugiau kaip 20 metų jaunesne žmona Loreta vasaros Dzūkijoje – savo sodyboje ant ežero kranto.

Ten jam patinka grybauti, žvejoti. Praėjusiais metais maestro sugavo savo gyvenimo žuvį – 1 m 8 cm ilgio lydeką. “Krokodilą”, – juokėsi. Atostogaujant jam patinka su Loreta nuvažiuoti į Varėną ar į Onuškį, pabendrauti su giminėmis.

Ištikimiems savo klausytojams Lietuvos operos grandas V.Noreika nori atsidėkoti dainuodamas. Neatsitiktinai atsisveikinimo koncertų turas vadinasi “Ačiū už meilę”. Koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Alytuje numatyti rugsėjį, kai dainininkas minės 77-ąjį gimtadienį. Maestro talkins jo mokiniai tenorai Vaidas Vyšniauskas, Edmundas Seilius ir Merūnas Vitulskis.