Pats Andrius teigia, kad pasaulyje yra tik vienas vienintelis Kalėdų Senelis, o jis – oficialus atstovas spaudai ir rezidentas, nes tikrajam Seneliui šiuo įtemptu laikotarpiu labai sunku visus aplankyti, todėl turi kitose šalyse savo pavaduotojų.

– Visuomenei mažiau žinoma jūsų kelionių vadovo karjera. Kaip ji prasidėjo ir tęsėsi?

– 1996 m. įsidarbinau Valstybiniame lėlių teatre, 1998 m. įsidarbinau kelionių agentūroje „Excursus“, kuri orientavosi į keliones vaikams. Vasarą aktorius neturi ką veikti, tuo metu dar nedirbau jokiame seriale ar televizijoje. Teatras oficialiai išleidžia 44 dienoms atostogų, taip pat nedirbdavo vasarą, tai dar vienas papildomas mėnuo. Pustrečio mėnesio gyvenk už ką nori, tad būdavo sunku. Kažkada man paskambino bičiulis, pasiūlė viename renginyje, „Laumės juostoje“, su kauke palakstyti. Aš niekada nesibaidžiau darbų, todėl sutikau.

Tai buvo meškinas Wumbo – oficialus Vokietijos „Heide“ parko simbolis, kurį kelionių agentūra atsivežė į Kauną. Paskui jiems taip patikau, kad visus metus važinėdavau į įvairiausias vaikų programas, šokdavau, prakaituodavau turizmo mugėse. Po metų pasiūlė važiuoti kaip kelionių vadovui. Tuo metu užsienyje buvau tik vieną ar du kartus – šešiolikos metų pirmą kartą apsilankiau Vokietijoje. Nuo kokių 1998 m. prasidėjo tokios vasaros, kai tekdavo iš vieno autobuso peršokti į kitą. Važiuodavome su grupe, esu labai dėkingas tiems žmonėms, kurie mane pakvietė, nes išmakalavau visus Europos atrakcionų parkus. Pirmaisiais metais buvau pats didžiausias bailys, nes turėjau atrakcionų fobiją, drovėjausi pasakyti, kad bijau, antrus metus kažkas nutiko – žinojau, kad lipsiu ir važiuosiu.

Šiemet gyvo susitikimo su žiūrovu nėra, jau prieš mėnesį supratome, kad tikro susitikimo nebus. Tada kilo mintis – laikas imtis šiuolaikinių technologijų ir keliauti į virtualiąją erdvę.

– Lipote ir ant tų pačių baisiausių bei aukščiausių?

– Tie baisiausi ir aukščiausi man labiausiai patinka. Dabar, kai sužinau, kad pastatė naują, dar aukštesnį ar baisesnį, jau man knieti važiuoti. Su visa pagarba, siūlau žmonėms nelipti į tuos atvažiuojančius mobiliuosius „Luna“ parkus Lietuvoje, jie susigadins bet kokią nuotaiką. Mano teorija, kad tikrai geras atrakcionas turi turėti arba didelį greitį, visus vingius ir perkrovas, arba būti maksimalaus aukščio (Heide parko „Scream“ atrakcionas yra 100 m aukščio). Tam, kad tai nutiktų, reikalinga įbetonuota stacionari įranga, investicijos. Atvažiuojantys atrakcionai tokios galimybės neturi, todėl jie žaidžia su žmogaus vestibuliniu aparatu ir jam pasidaro bloga. Didžiuosiuose atrakcionuose nepykina, nes niekas nežaidžia vestibulinio žaidimo.

– Kuris atrakcionų parkas Europoje geriausias?

– Buvau kokiuose 40. Beveik visi didieji atrakcionų parkai pasistato atrakcionų flagmaną, į kurį važiuoja visi. Bet tai, manau, būtų mano kelis kartus minėtas „Heide“, „Mirabilandia“, „Europa Park“, „Six flags“. Arčiausiai Lietuvos – tarp Hamburgo, Hanoverio ir Brėmeno reikėtų aplankyti „Heide“ parką.

– Ar Kalėdų dvasia jau apsilankė? Teko girdėti, kad ją galima pamatyti virtualiai?

– Aš labai tikiu, kad Kalėdų dvasia jau yra daugybės žmonių namuose, ir nors ji šįmet visai kitokia, mus prispaudė ir sugrįžo į namus, bet nesugrąžino pas tėvus ar vaikus. Tas jausmas labai keistas, bet Kauno valstybiniame lėlių teatre buvo įprasta, kad, kai kiti teatrai savo sezonus skaičiuoja sezonais nuo rugsėjo pabaigos iki birželio maždaug, tol, kol žiūrovas lanko teatrus, mes, Lėlių teatras, gyvendavome ir sezonais, ir naujametiniu laikotarpiu.

Kai 1996 m. atėjau į teatrą, tai per vieną dieną vaidindavome apie septynis–aštuonis kalėdinius spektaklius. Šis periodas prasidėdavo nuo gruodžio 11 d. ir tęsdavosi iki sausio 16 d. Tuo metu mes buvome monopolistai, nes nedaug kas tada teikdavo kalėdines paslaugas. Vienam aktoriui suvaidinti spektaklį reikėdavo ir 100 kartų, būdavo beprotiškas tempas. Jei teatre per metus vidutiniškai suvaidinama apie 300 spektaklių, tai Kalėdų periodu jų šiek tiek mažiau nei pusė viso sezono spektaklių. Iš pradžių tai džiugina, po trijų dienų galvoji apie įvairiausius dalykus jau.

Kai sukuri patį nuostabiausią vaidmenį Besmegenį ir vaidini jį jau 60 kartą, o tą dieną jau net šeštą kartą, kostiumas dar nespėjo išdžiūti, dvoki sau ir kitiems, ateini ryte, tas kostiumas dar vis šlapias ir jau atšalęs. Bet vaikų džiugesys ir žmonių kiekiai viską atpirkdavo. Galbūt pas mus nebebuvo praeitais metais tokios apkrovos, bet vis tiek mes suvaidindavome apie 40 spektaklių mažoje salėje ir 60–80 didžiojoje. Jei dar padedi Kalėdų Seneliui Lietuvoje, kartais keliauji per dvi sales. Todėl tų pasirodymų dar daugiau. Šįmet situacija kitokia, mūsų nuolatiniai užsakovai būna nuo vasaros jau užsisakę Kalėdų Senelio laiką įmonėms, darželiams. Šiemet gyvo susitikimo su žiūrovu nėra, jau prieš mėnesį supratome, kad tikro susitikimo nebus. Tada kilo mintis – laikas imtis šiuolaikinių technologijų ir keliauti į virtualiąją erdvę.

Kinas – amžinas, nufilmuoji ir kažkokioje laikmenoje galima laikyti. Spektaklis – gyvas organizmas.

Darėme tai, ko nesame darę. Nufilmuoti spektaklį labai paprasta: viena kamera filmuoja bendrą vaizdą, kita – stambiu kadru. Dažniausiai dėl lėšų stygiaus ateina žmogus, kuri nematęs spektaklio: pastato vieną kamerą, kad matytų visą sceną, ir tada kita bando atspėti, kuris žmogus kalbės, ir pagauti. Lietuvoje 90 proc. spektaklių užfiksuoti tokiu būdu. Dramos teatre gana lengva suprasti – lūpos juda ir matome, kas kalba. Lėlių teatre ne visos lėlės ir ne visos kaukės turi burną, todėl reikia atspėti, kuris kalba.

Šiemet mes tikrai kankinome aktorius ir nufilmavome du spektaklius. Pats mokiausi montuoti, per karantiną laiko pasirodo tikrai yra, kodėl neišmokus ko nors naujo. Spektaklio minutę montavau 1,5 val. Vėliau perdaviau teatro garso režisieriui, kuris iš skirtingų dublių turėjo sudėti garso takelį, jam minutė užtruko valandą. Bilietai.lt platformoje galima nusipirkti Kauno valstybinio lėlių teatro nufilmuotus spektaklius. Galima užsisakyti Kalėdų Senelį klasei, šeimai, vaikui ir bendrauti per bendravimo virtualiąsias platformas. Visi šoka, linksminasi, bendrauja su Kalėdų Seneliu.

– Skaičiau, kad yra ir muzikinė dovanų dėžutė, įvairių spektaklių dainelės?

– Pasiguosiu, kinas – amžinas, nufilmuoji ir kažkokioje laikmenoje galima laikyti. Spektaklis – gyvas organizmas. Gyvas tiek, kiek žiūrovas stebi, reaguoja. Dabar mus gyvenimas verčia eiti į kitą teatro plotmę – įrašyti spektaklius. Gaila spektaklių, kurie buvo sukurti, išgyveno savo laiką, morališkai šiek tiek paseno, bet buvo daugybė stebuklingų dalykų, autorinė kompozitorių kurta muzika. Nežinau, kam kilo mintis, galbūt Rasai Bartninkaitei, kad reikia padaryti tu spektaklių dainų rinkinį ir sudėti kartu, kad žmogus galėtų atsisiųsti.

– Turbūt liūdna jums be „Žalgirio“ arenos, mums be jūsų arenoje?

Kas iš to, kad tu esi iškalbingas, jei nėra kas tavęs klauso? Virtualiosios platformos nesuteikia atgalinio ryšio.

– Labai liūdna. Mes turime virtualiąją platformą, pirmąsias trejas ar ketverias rungtynes vedžiau iš namų, darydavau savo virtualiąją studiją, „Žalgiris“ man buvo privežęs prožektorių, būgnų. Po paskutinio karto, kai sumaniau į namus atsitempti būgną ir nepagalvojęs pradėjau daužyti, – mano šunys vos nepasiuto. Pasitariau su „Žalgiriu“, kad gal arenoje koks kampas būtų, kur niekam netrukdyčiau.

Kai aš pirmą kartą pasistačiau toje tuščioje arenoje savo studiją, įsijungiau kompiuterį ir kalbėjau, dar „Žalgiris“ buvo nesusirinkęs, – tuščioje arenoje nuskambėjo mano balsas... Dabar aš jau suprantu, klausa priprato, tačiau ta spengianti tyla, gerai, kad ją bent užpildo patys krepšininkai. Visiems trūksta žmonių. Aš kažkada domėjausi retorika, esu dėstęs Jėzuitų gimnazijoje kelerius metus. Kas iš to, kad tu esi iškalbingas, jei nėra kas tavęs klauso? Virtualiosios platformos nesuteikia atgalinio ryšio.

Šiais metais labai tikiuosi visų sąmoningumo. Mes abu su žmona persirgę COVID-19, bet priėmėme skaudų mums sprendimą, kad gal mes ir nepavojingi, bet privalome būti sąmoningi ir kolegialūs su visa visuomene. Jeigu visiems ne – tai visiems. Aš labai tikiuosi, kad tie patys politikai, kurie priėmė šį spendimą, nepridarys nesąmonių ir nebus nufilmuoti kur nors vakarėlyje besilinksminantys. Kreipiuosi į kiekvieną sąmoningą Lietuvos žmogų – jei tau rūpi tavo tėtis, mama, vaikai, tavo giminės, kaimynai, jei nerūpi, tai pagalvok apie mano tėtį, mamą, artimuosius. Kuo mes greičiau suprasime, kad tai ne pokštas, tuo gal greičiau visa tai baigsis. Mano tėvai, vaikai gyvena atskirai, todėl šios Kalėdos bus ypač skaudžios, bet aš nuvešiu tėvams planšetę, kaip nuvežiau ir per Velykas, paduosiu per langą, parodysiu tą vieną mygtuką, kaip atsiliepti.