– Nuo spalio 9 d. TV3 televizija pradeda rodyti naują režisieriaus Emilio Vėlyvio komediją „Pats brangiausias serialas“, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrėte būtent jūs. Žiūrėsite ar tuo metu plaukiosite baseine?
– Žiūrėsiu, žiūrėsiu.
– Taip ir norisi ant jūsų pavardės „u“ raidės uždėti brūkšnelį. Tada galėčiau šmaikščiai pasakyti, kad „ragana“ yra nuo žodžio regėti, o Žiūrauskas – nuo žodžio „žiūrėti“! Negi niekas iki tol nebuvo to padaręs?
– Aišku, kad buvo. Tai yra siaubas! Mano gyvenimo prakeiksmas! Atrodo, kad ir kiek kartočiau, kad mano pavardė rašoma su „u“ – vis tiek visi deda tą brūkšnį. Visus dvylika metų mokiausi Kauno Dainavos vidurinėje, o kai ją baigiau ir gavau atestatą, jame buvo net trys klaidos! Iš Andriaus buvau tapęs Audriumi, o vietoj Žiurausko buvo parašyta „Žūrauskas“. Ir tai ne pokštas!
TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.
– Kadangi jau atestatas buvo su klaida, tai ir aš skaitytojus truputį paklaidinsiu. Jei pavardė Žiūrauskas – nuo žodžio „žiūrėti“, tai turbūt labai akylai žiūrite į gyvenimą ir iš jo semiatės visokios patirties savo teatro ir kino vaidmenims?
– Neabejotinai. Kartais žmonės mane vadina ne tik Žiūrausku, bet ir Žiaurausku. O štai jums dar viena mano pavardės etimologinė versija – lenkiškai „żuraw“ yra gervė. Tačiau, jei klausiate, iš kur savo kūrybai semiuosi daugiausia įkvėpimo, tai, žinoma, iš visko, kas mane supa. Akylai stebėdamas, akylai žiūrėdamas ir stengdamasis viską, kas aplinkui mane vyksta, sugerti į save. Tiesą sakant, per gyvenimą išmoksti stebėti ir rinkti tuos faktus, kurie vėliau bus panaudoti. Pamenu, kai tik įstojau studijuoti televizijos režisūros, dėstytojas Antanas Šurna sakydavo studentams: „Stebėkite žmones. Stebėkite, kaip žmonės valgo, kaip važiuoja autobusu, ką jie veikia ir kur laiko rankas.“ Tikrai taip darydavome ir, patikėkite, tai mums duodavo milžiniškos naudos. Dabar jau šitaip nebesistebeiliju į žmones, bet reiškinius, įvykius, dalykus, kurie galėtų praversti scenoje, tikrai kaupiu ir prašau Dievulio, kad kuo daugiau metų būčiau darbingas ir galėčiau visa tai pritaikyti kurdamas vaidmenis ir režisuodamas.
– Ar tuos savo pastebėjimus kaupiate galvoje, ar vis dėlto turite mažą juodą užrašų knygutę auksiniais krašteliais, į kurią kartkartėmis vis kažką brūkštelite?
– Neturiu užrašų knygutės. Jei jau visai atvirai, esu bandęs pradėti kokius tris sąsiuvinius, bet jie taip ir likdavo su keliais sakiniais pirmame puslapyje. Paskui kažkur nusimesdavo. Dienoraščio irgi niekada nesu rašęs. Gal tik mokykloje, kai buvo populiaru tokį turėti. Viskas labai gyvai išsaugota mano galvoje.
TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.
– Klausimas ne į temą: gal turite ir tikrus žiūronus? Esate koks slaptas medžiotojų būrelio narys, žiūrintis į žvėris pro taikiklį laisvalaikiu?
– Oi, ne... Medžiotojų nepalaikau. Mes abu su žmona Emilija esame labai priešiškai nusiteikę šiuo klausimu. Jei ir turime bičiulių medžiotojų, tai jie prie mūsų savo trofėjais nesigiria ir tos temos neliečia. Kalbant apie žmones (ne apie žvėris), žiūronų man visiškai nereikia. Gyvename Laisvės alėjoje, todėl, kai norime, galime išeiti pasivaikščioti, pasėdėti kavinėje ar pastebėti žmonių prisėdę ant suoliuko. Visada, kai renkamės vietą, noriu sėstis ten, kur labiau į gatvę. Ne dėl to, kad save parodyčiau, bet kad pats judėjimą labiau matyčiau – kaip atrodo praeiviai, kokius jie vedasi šunis, kaip išdykauja jų vaikai ir pan. Naujausias pastebėjimas: spalio 2-ąją buvo minima Angelų sargų, arba Policijos, diena ir man tikrai pro akis neprasprūdo, kad tokių šviesių žmonių su gražiai išlygintomis uniformomis, su šypsenomis veiduose jau seniai neteko matyti. Jei tą atmintyje išsaugotą vaizdą perkelčiau į kino kadrą, žiūrovai nepatikėtų. Sakytų – ne, taip negali būti! Prisiekiu – vienąkart metuose būna!
Šiuo metu artėju prie graikų filosofų išminties, prie Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ar nebaisu? Oi, ne. Kuo toliau – tuo įdomiau.
– Puiku – misteris Pastabuolis pastebi, kaip atrodo policininkai Policijos dieną, o ar pastebite, kaip atrodo jūsų žmona kiekvieną dieną? Kaip ji susišukavusi, pasidažiusi, apsirengusi?
– Čia yra mano didžioji bėda – kaip kas apsirengęs, aš neprisimenu. Nuoširdžiai. Esu visiškai nesugebantis prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs. Galiu visą vakarą su kažkuo bendrauti puotoje, tačiau jei grįšiu namo ir žmona manęs paklaus, kaip žmogus buvo apsirengęs, – aš nežinosiu. Užtai, kuo pasipuošusi mano žmona, aš tiesiog privalau žinoti – antraip mūsų santykiams iškiltų grėsmė. Matote, Emilija yra įvaizdžio dizainerė ir kostiumų dailininkė.
– Tai jums dabar be galo lengva – išvis nereikia savo įvaizdžiu rūpintis. Viskas žmonos rankose. Kaip buvo anksčiau, kol dar nebuvote sutikęs Emilijos?
– Na, kaip… Natūralu, kad kasdien rengdavausi tuo, kas patogu. Filmų aikštelei tikdavo turintys daug kišenių ir orui pralaidūs drabužiai, o jei jau eidavau į kokį viešą renginį – puošdavausi, kaip išmanydavau. Aišku, su Emilijos atsiradimu mano gyvenime drabužiai tapo įdomesni, įmantresni, net akinių negaliu bet kokių užsidėti – žmona parenka tinkamą formą.
TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.
– Pakalbėkime ne tik apie jūsų skirtingus įvaizdžius, bet ir apie naujausią jūsų vaidmenį E. Vėlyvio komedijoje „Pats brangiausias serialas“. Atrodo, vaidinsite nevykėlį režisierių?
– Noriu patikslinti, kad E. Vėlyvis parašė scenarijų, o režisavo tik pirmą ir paskutinę iš dešimties šio serialo serijų. Visos kitos – jaunos kartos režisieriaus Domo Vilčinsko triūsas. Tikrai pasistengė žmogus. Aš šiame seriale vaidinu kino režisierių, kuris yra pasmerktas statyti lietuviškus serialus. Tai iš tiesų nelengvas darbas. Kodėl? Matote, kai baigi kino ar teatro režisūrą, svajoji statyti hamletus, otelus, anas kareninas, geismų tramvajus ir būti savo laikų naujuoju klasiku. Tačiau gyvenimas ne visada gailestingas. Todėl pradedi kurti žiūrovams reikalingus serialus. Ir man pačiam, beje, yra tekę tai daryti. Gal ketverius penkerius metus režisavau „Moterys meluoja geriau“ ir kt. Žodžiu, kartą susėdę su E. Vėlyviu apie tai pakalbėjome ir jis parašė scenarijų „Pačiam brangiausiam serialui“. Siužetas gimė iš kuriozų, vykstančių televizijos serialų filmavimo aikštelėje. Kai žmonės nuo savo darbo yra pavargę, nelaimingi, tuomet joje nutinka įvairiausių dalykų.
– Žadate, kad žiūrovas galės pasidairyti po serialų kūrėjų slaptą virtuvę?
– Taip, ir išvysti mano įkūnijamo režisieriaus Laimono kančias. Jam atrodo, kad pagaliau atėjo laikas įrodyti pasauliui savo kaip režisieriaus vertę, o kas iš to išeina – pamatysite. Aišku, viskas čia bus piešiama labai sutirštintomis spalvomis, kaip ir būdinga E. Vėlyviui. Su juodojo humoro prieskoniu.
– Minėjote, kad su Laimono situacija esate susidūręs ir pats. Vis dar turite neišsipildžiusių lūkesčių, svajonių ką nors reikšmingo suvaidinti, pastatyti teatre?
– Aišku, kad turiu, nors labai gerai suprantu, kad jau kaip aktorius turbūt... Ne, Romeo jau tikrai nesuvaidinsiu – balkonas manęs neišlaikys. Tačiau dar galiu suvaidinti Karalių Lyrą ir galbūt Otelą? Žinoma, kad ir su filmais lygiai tas pats: svajoju daryti tai, kas mane jaudina, džiugina, ko labiausiai pačiam norisi. Kol kas geriausiai savo svajones galiu realizuoti Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur kas keletą metų pastatau po spektaklį pagal tai, ką pats parašau. Prieš ketverius metus lėlių ir objektų teatro kategorijoje „Auksiniu scenos kryžiumi“ buvo apdovanota visa mano kurto, režisuoto spektaklio „Užburtas kalnas“ kūrybinė grupė. Gera kurti tai, nuo ko virpa paties širdis...
– Į Kauno lėlių teatrą atėjote 1996-ųjų rudenį. Esate ilgametis lėlių ir vaikučių draugas. Tai vėlgi visiškai kitas pasaulis, kuriame pirmu smuiku groja lėlės. Ar sunku įkalbėti jas atgyti – juoktis, verkti, dainuoti?
– Seniau būdavo taip: jei jau lėlių teatras, tai būtinai lazdelinės lėlės, širma, už kurios pasislėpę vaidina aktoriai. Arba duobėje. Aukštaūgiams fiziškai būdavo net sunkoka vaidinti. Šiandien visai kitaip – retai kada aktorius slepiasi už širmos. Dažniausiai būna scenoje su lėle ar šalia jos, spektakliuose daug draminės vaidybos. Ar sunki lėlių teatro aktoriaus specifika? Hmm... Yra aktorių, kuriems animuoti lėlę išties labai sunku: juk reikia padaryti taip, kad ne jis, o lėlė vaidintų! Tačiau yra ir tikrų lėlininkų, kurie tiesiog užburia žiūrovus: kai jie vaidina, žmonės juos pamiršta ir žiūri tik į lėlę. Man? Smagu save išbandyti tiek dramoje, tiek ir lėlių žanre. Beje, naują sezoną pradėjome režisierės Agnės Sunklodaitės lėlių opera „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ten man teks ne tik valdyti lėles (esu vagis, televizijos reporteris), bet ir atlikti kelias muzikines arijas. Smagiai jų mokiausi, nors kur nors rimčiau, į kokį TV projektą, dainuoti tikrai neičiau.
TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.
– Grįžkime prie lietuviškų serialų. Sakote, kas lieka už kadro, dažnai būna įdomau už tai, ką žiūrovai pamato ekranuose. Ar tikrai?
– Tikrų tikriausiai, nes filmavimo metu įvyksta visokiausių kuriozų. Negana to, ir kūrėjai turi visokiausių paslapčių, kurių nežino žiūrovas. Tarkim, būna aktorių, kuriems nesiseka prisiminti teksto. Tuomet laikome jiems priešais nosį lapą su tekstu arba filmuojame po vieną sakinį. Kartais prireikia dirbtinių ašarų, kartais kažkas neatvyksta į darbą arba smarkiai vėluoja. Paprastas žmogus nežino, ką reiškia „bumas“ kadre, bet tai puikiai žino televizininkai ir kino žmonės. „Bumas“ – mikrofonas ant labai ilgos lazdos, televizininkų žargonu dar vadinamos meškere. Tuo mikrofonu atsakingas žmogus įrašo garsą. Tačiau pasitaiko momentų, kad aktoriai savo sceną suvaidina genialiai, operatorius taip pat viską nufilmuoja idealiai, o kadrą sugadina iš viršaus nusileidusi „meškerė“. Kaip tai nutinka? Paprastai: tiesiog žmogus, laikantis „bumą“, neapsižiūri, kur kadro ribos, ir įkiša ją ten, kur nereikia. Dar vyksta amžinos peštynės tarp kostiumininkų ir garso režisierių. „Kodėl parinkote aktoriui čežančius marškinius?!“ – šaukia vieni. „Kodėl nesužiūrėjote kostiumų detalių?“ – pyksta kiti. Matote, vieną dieną mes filmuojame viską pastato viduje, kitą dieną – scenas, kurios vyksta prie to pastato gatvėje, trečią – kas vyksta automobilyje ir t. t. Todėl būna kuriozų, kai žmogus, atsakingas už kostiumų detales, jas pražiūri. Juk keičiantis kadrams ne tik aktoriaus kostiumas turi būti tas pats, bet ir sagos lygiai taip pat susegtos, plaukų sruoga – taip pat užriesta ir dėmė ant marškinėlių – lygiai toje pačioje vietoje. Dėl didelės darbo apimties, rutinos, o kartais ir dėl žioplumo tie dalykai pražiopsomi. Taip gimsta kuriozai.
Reiškinius, įvykius, dalykus, kurie galėtų praversti scenoje, tikrai kaupiu ir prašau Dievulio, kad kuo daugiau metų būčiau darbingas ir galėčiau visa tai pritaikyti kurdamas vaidmenis ir režisuodamas.
– Kas iš jūsų paties gyvenimo serialo dar likę tarp eilučių? Ar jau viską smalsi žiniasklaida yra pamačiusi ir aprašiusi?
– Klausiate, ar dar yra momentų, kurių apie mane nežinote? Oi, net sutrikau... Turbūt jau viską, ką norėjau, apie save papasakojau. Išskyrus tai, apie ką nenorėčiau kalbėti. Tegul tai lieka man. Galbūt aš turiu kur nors apgamą, kurio vietos nenorėčiau išduoti.
– „Pačiame brangiausiame seriale“ vaidinate režisierių, o ar gebate tobulai surežisuoti savo paties gyvenimą?
– Niekada negebėjau ir dabar negebu. Manau, kad gyvenime pilna netikėtumų. Kai tau šešiolika, atrodo, kad žinai, kaip teisingai ir garbingai jį nugyventi. Dabar man 47-eri ir aš suprantu, kad kai kurie mano įsitikinimai pasikeitė iš esmės. Dabar žinau, kad žmogus žiauriai prie daug ko gali prisitaikyti, kad žiauriai daug ką keičia aplinkybės. Šiuo metu artėju prie graikų filosofų išminties, prie Sokrato posakio „Aš žinau, kad nieko nežinau.“ Ar nebaisu? Oi, ne. Kuo toliau – tuo įdomiau. Kai buvau šešiolikos, sakiau, kad gyvensiu iki 25-erių ir užteks. Dabar purtau galvą ir šaukiu: ne, ne, ne, man labai įdomu, kas bus po metų, kitų!
– Galbūt taip kalbate dėl to, kad šiuo metu išgyvenate savo aukso amžių? Kur pažvelgsi – renginiai, teatras, kinas, televizija, krepšinio varžybos – vis A. Žiurauskas!
– Už viską, ką turiu šiandien, dėkoju Dievuliui, bet galvoju, kad mano aukso amžius dar ateis. Na, pamanykit, jei dabar imčiau ir pasakyčiau, kad dabar mano tas aukso amžius, tai rytoj jis jau baigtųsi? Šito aš dar nenoriu.
TV3, A. Žiurausko asmeninio archyvo nuotr.
– Spėju, kad skaitote knygas ar klausotės paskaitų, kaip priversti visatą dirbti savo naudai, kaip sėkmingai gyventi pagal jos dėsnius?
– Negaliu viso šito pakęsti. Tegu žmonės mane smerkia, bet visi tie sąmoningumo mokymai, kurių pilnas internetas, socialiniai tinklai, man kelia įtarimą. Tokiu gražiu būdu iš žmonių išpurtomi pinigai. Mano galva, žmogus pats sau yra geriausias mokytojas.
– Vadinasi, jums nereikia kitų autoritetų, nes turite save?
– Ech... Žinok dabar, kas čia šiais laikais autoritetas? Kai buvau vaikas, maniau, kad mūsų valdžioje sėdi autoritetai, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad ne. Galbūt tik vienas kitas. Tai kas tada? Turi mąstyti pats, stebėti, atsirinkti pagal save, o laikas parodys, ar buvai teisus.
– Dažniausiai žmonėms reikia kažkokio atskaitos taško. Jie mėgsta sau kažką pažadėti, kad štai nuo Naujųjų metų arba nuo Rugsėjo 1-osios ims ir pradės daryti kažką gero. Gal jūs irgi ne išimtis?
– Ne išimtis, bet... Visa tai juk apgaulė? Pokštas? Ne visi jį supranta. Žmogus, kuris nuo sausio 1-osios sau pažada kažką daryti, jau yra save apgavęs. Kodėl? Mūsų atskaitos taškas – Jėzaus gimimas, eros pradžia. O kada gimė Jėzus? Per Kalėdas. Taigi, pradėti vykdyti savo pažadus nuo sausio 1-osios? Ar jums neatrodo, kad jau čia kažkur slypi klasta?
– Į gyvenimą žiūrite su humoru?
– Tiktai taip ir žiūriu. Kartais netgi su juodu, sarkastišku humoru. Man padeda.
Naujausi komentarai