„Jeigu mes palyginsime su Europos mastais, tai ypač Lietuvoje buvo didelis skaičius gyventojų, kurie gelbėjo žydus“, – sako vokiečių istorikas, radijo žurnalistas dr. Meinhardas Starkas, 15 metų gilinęsis į Gulago temą, o pastaruoju metu tyrinėjantis holokaustą.

Tačiau Lietuvoje viešėjęs istorikas pastebi, kad praeities atminimo pėdsakus mūsų šalyje gali rasti tik tas, kuris nori juos rasti.

– Vokietija gali būti pavyzdžiu kitoms šalims, kaip reikia elgtis su savo sudėtinga, nevienareikšmiška ir sunkia istorine praeitimi. Šiai temai skirta daug programų, muziejų. Kaip jums atrodo, ar svarbu išlaikyti istorinę atmintį gyvą, puoselėti ją?

– Pirmiausia norėčiau šiek tiek pakoreguoti teiginį, kad Vokietija yra pavyzdingai su  praeities palikimu besitvarkanti šalis. Nepamirškime vieno dalyko – po Antrojo pasaulinio karo pabaigos jau praėjo apie 70 metų. Vokietijai prireikė 20–30 metų, kol ji pamažu pradėjo kalbėti ir diskutuoti apie karo nusikaltimus. Nepamirškime, kad Vokietijoje gyveno ir dirbo nemažai karo nusikaltėlių, kurių niekas netraukė atsakomybėn. Ši tema ilgus metus buvo nutylima arba labai nenoriai kalbama. Holokausto aukoms iš pradžių sunkiai sekėsi prisiteisti iš Vokietijos kompensacijų. Tik nuo 1970-ųjų metų praktiškai prasidėjo aktyvus praeities vertinimo arba pervertinimo procesas.

Bet ko išties iš Vokietijos būtų galima pasimokyti, yra tai, kad praeities temos šiais laikais yra plačiai analizuojamos, šioje srityje dirba platus tinklas institucijų ir organizacijų, kurių dėka visuomenėje atsiranda galimybė apie praeities skaudulius viešai padiskutuoti. O būtent tai ir yra gyvos atminties palaikymas –  kai atmintis gyvai reflektuojama visuomenėje. Žinoma, mums reikia ir paminklų, atminimo lentų ir muziejų tiek komunizmo, tiek  holokausto aukoms atminti, bet, mano galva, ne mažiau svarbu, kad valstybinės institucijos remtų ir meninius projektus – literatūrines ir istorines atminties kūrybines dirbtuves.

Pavyzdžiui, Vokietijoje yra rengiami specialūs moksleivių konkursai, kai jauni žmonės savame regione, gimtose vietose tyrinėja šeimų istorijas. Tuomet galima akivaizdžiai pamatyti, kaip vienos šeimos istorija tampa visos visuomenės istorija.

– Jūs lankotės Lietuvoje darbo reikalais jau trečią kartą. Ar susipažinote su Lietuvos institucijomis? Koks jūsų įspūdis, ar mūsų šalyje pakankamai kalbama apie praeities temas – Gulagą ir nacių okupaciją?

– Klausimas apie partnerius Lietuvoje, institucijas, kurios buvo svarbios mano darbe. Visų pirma norėčiau paminėti  Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą. Be to, svarbus partneris buvo ir Genocido aukų muziejus Vilniuje, Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras. Šios institucijos padėjo man ieškant archyvinių dokumentų ir pokalbio partnerių, nes 2008–2009 metais  rengiau ne vieną interviu.

Žinoma, pagrindinė mano tyrimų tema yra Gulagas, mane labiausiai domino sovietinių laikų patirtis, kai žmonės buvo įkalinti per pirmąją arba antrąją sovietinę okupaciją. Aplankiau ir autentiškas vietas, kuriose stovi paminklai, kameras Genocido aukų muziejuje, kur buvo kalinami žmonės. Buvo labai įdomu susipažinti su koplyčia-kolumbariumu Tuskulėnų rimties parke, ant Neries krantinės Žirmūnuose, kur palaidotos sovietų sušaudytos aukos. Man paliko gilų įspūdį, kaip šiuolaikiškai ir kartu  dalykiškai tyrinėjamas ir kaip gerai muziejiškai eksponuojamas buvusių persekiojimų laikotarpis.

Šiemet aš taip pat rengiu radijo laidą Vokietijoje apie holokaustą ir ilgokai šnekinau šia tema Ireną Veisaitę, kuri gerų žmonių dėka išgyveno holokaustą. Mane taip pat domino, kokius holokausto pėdsakus galima rasti Vilniuje, kokios muziejinės, paminklinės vietos primena žuvusius žmones. Apie tai susidariau savo nuomonę.

– Ir kokia gi jūsų nuomonė apie tai?

– Aš lankiausi vietose, kurios buvo pažymėtos dramatiškų įvykių, kurios mane kaip vokiečių tautos atstovą skaudžiai palietė ir priminė mano tautai skaudų ir gėdingą istorijos etapą. Aš lankiausi Paneriuose, kur buvo nužudyta 100 tūkst. žmonių, iš jų 70 tūkst. žydų. Taip pat lankiausi buvusioje Kauno geto teritorijoje, prie IX forto, kur buvo žiauriai nužudyta 30 tūkst. žmonių. Tai buvo sukrečiančios vietos.

Taip pat turėjau malonų susitikimą ir pokalbį su dviem moterimis, kurios gilinosi į šią temą. Viena iš jų – tai rašytoja iš Kauno Daiva Čepauskaitė, sukūrusi pjesę „Duobė“ ir Alicija Žukauskaitė, sukūrusi filmą apie holokaustą Lietuvoje, apie vietinių koloborantų dalyvavimą, ypač apie baltaraiščių talkininkavimą naikinimo akcijose, vadovaujant naciams. Bet juk buvo ir kitų atvejų! Žmonės taip pat buvo ir gelbėjami.

Jeigu mes palyginsime su Europos mastais, tai ypač Lietuvoje buvo didelis skaičius gyventojų, kurie gelbėjo žydus. Bet kartu negaliu nepastebėti, kad praeities atminimo pėdsakus gali rasti tik tas, kas nori juos rasti. Tuo noriu pasakyti, kad būtinai reikėtų pagerinti situaciją su iškabomis ir nuorodomis. Žydų muziejaus Vilniuje reikia labai dėmesingai ieškoti, taip pat ir paminklinis akmuo prie Lietūkio garažo Kaune yra sunkiai matomoje vietoje. Jis stovi nuošalėje, vidiniame kieme ir paprastas praeivis jo niekaip nepastebės.

– Norėčiau pateikti jums asmeninį klausimą. Jūs jau maždaug apie 15 metų gilinatės į sudėtingą ir skaudžią Gulago temą, o pastaruoju metu prisidėjo ir holokausto tyrinėjimai. Ar tai neslegia?

– Labiausiai mane palaiko patys žmonės: Gulago kaliniai – moterys ir vyrai, su kuriais aš per visus tuos metus bendravau. Daugelis jų, deja, jau yra išėję į amžinybę. Šie susitikimai ar prisiminimai apie mūsų susitikimus teikia man stiprybės, patvirtina mano ryžtą ir toliau tyrinėti šią temą. Be to, aš jaučiu pareigą tai daryti, nes per mažai apie tai žinoma ir kalbama. Taigi moksliniai tyrinėjimai apie Gulagą turėtų tęstis ir apimti vis gilesnes sritis.

Aš turėjau laimės susipažinti su daugeliu stiprių, nepalūžusių žmonių, kurie išgyveno žiaurų lagerį ir toliau pagal galimybes susitvarkė savo gyvenimą. Be to, aš stengiuosi išmokti išlaikyti tam tikrą atstumą. Panašiai kaip gydytojas. Juk ir gydytojas neparneša visų savo ligonių ligų namo. Taip ir aš stengiuosi daryti. Be to mano šeima – mano žmona ir vaikai – taip pat domisi šia tema. Su jais aš galiu pasidalinti savo išgyvenimais ir tai man teikia dvasinę paspirtį.

– Kiek iš viso pokalbių buvo per šiuos metus?

– Na, turbūt apie 200 – su buvusiais Gulago politiniais kaliniais Karagandoje, Kazachstane, Rusijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, taip pat ir Lietuvoje.

Pastaraisiais metais gilinausi į savo naują projektą – Gulago kalinių vaikų likimą. Tai vaikai, kurie gimė kalėjimuose, vaikų namuose, kurie dažnai turėjo dar ilgokai pagyventi tremtyje. Norėjau aprašyti jų likimą, patirtį, jų kančią, bet taip pat ir jų stiprybę. Šio projekto metu iš viso aš kalbėjau su 60 žmonių anksčiau minėtose šalyse.

– Ar bus tie interviu įrašai, ta medžiaga prieinama archyvuose ir kitiems tyrinėtojams?

– Lietuvoje su buvusiais politiniais kaliniais darytų interviu kopijas aš perdaviau Genocido aukų muziejui Vilniuje. Jomis, be abejo, galės naudotis ir kiti mokslininkai. Dar daugiau – iškėliau sau tikslą artimiausiais metais skaitmenizuoti visą savo surinktą Gulago medžiagą ir perduoti ją Vokietijos archyvams, tuomet ji bus prieinama ir kitiems.