Tviskanti Čečėnijos aikštė Kaune, Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo skverelis Vilniuje, užrašas ant Sausio 13-osios memorialo prie Seimo, 26 metų Lino Vėlavičiaus, kovojusio kartu su čečėnais, antkapis. Tiek dviejų tautų draugystės ir paramos viena kitai pėdsakų šiandien yra Lietuvoje.

Palaikančiųjų ratas sumenko

Po Sovietų Sąjungos žlugimo čečėnams teko daug sunkesnis kelias nei Baltijos šalims, jau drąsiai žengusioms nepriklausomybės keliu. Tik nušvitusią Čečėnijos nepriklausomybės saulę 1994 m. užtemdė okupaciniai Rusijos veiksmai ir dvejus metus trukęs karas. Nesugebėję įvesti kontrolės rusų kariniai daliniai buvo priversti gėdingai pasitraukti. Po abejotinų ir kontroversiškų „teroro aktų“ antrojo karo kampanijai startą davė ką tik prezidentu tapęs Vladimiras Putinas. 1999-ųjų žiemą pradėtas bombarduoti Groznas. Nors vadinamoji antiteroristinė operacija oficialiai nutraukta prieš kelerius metus, kariniai veiksmai, transformavęsi ir geografiškai išsiplėtę po Kaukazą, tęsiasi iki šių dienų.

Mažiausiai devynis kartus Lietuvos Seimas, 19 kartų Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, 20 kartų Europos Parlamentas, 10 kartų JAV kongresas Rusijos karą Čečėnijoje apibūdino kaip ilgaamžės Rusijos kolonijinės politikos padarinį, čečėnų tautos tremtį įvardijo kaip genocidą ir pripažino čečėnų teisę gintis.

Šiandien žodis Čečėnija lietuviams kelia nepasitikėjimą, baimę ir yra gaubiamas paslapties šydu. Dar prieš dešimtmetį, minint D.Dudajevo nužudymo metines, prie Rusijos ambasados Vilniuje susirinkdavo būrys čečėnus užjaučiančių ir palaikančių piliečių. Šiandien šis ratas sumenko iki saujelės vyresnio amžiaus žmonių, kurie vargu ar savo gausa patraukia net Rusijos ambasados darbuotojų dėmesį.

Uoli ir nuosekli Kremliaus propaganda stengiasi sumenkinti čečėnų nepriklausomybės siekius ir parodyti šią tautą kaip tarptautinius teroristus. Taip Rusija stengiasi pateisinti savo okupacinius ir genocido veiksmus Čečėnijoje. Regis, ir Lietuva – sąmoningai ar ne – prarijo šį propagandos kabliuką, nuo kurio pati kadaise taip springo.

Pabėgėlio statuso negauna

Lietuva daugeliui čečėnų – vartai į Europą, kai kam – ir naujieji saugūs namai. Iki 2009-ųjų durys į Lietuvą buvo svetingai atvertos. Čečėnai mūsų šalyje be didesnių problemų gaudavo pabėgėlio statusą. 2009 m. Lietuva užvėrė duris – nuo tol nė vienas čečėnas negavo prašyto prieglobsčio. Galima tik spėlioti, kodėl po 2008 m. Seimo ir kitais metais vykusių prezidento rinkimų taip atsitiko.

Daug čečėnų lig šiol nepraranda vilties ir prašo prieglobsčio atėję prie Lietuvos pasienio patikros posto. Čečėnai yra priimami ir kol jų prašymai svarstomi, laiką leidžia Pabradės pabėgėlių registracijos centre. Svarstymas užtrunka iki pusės metų. Tuo metu pabėgėliams nėra galimybės legaliai dirbti, o išgyventi iš minimalių pašalpų – ypač sunku.

Jau ketverius metus visi be išimties čečėnų prašymai gauti pabėgėlio statusą yra atmetami. Atvirkštine statistika gali pasigirti Afganistano piliečiai, prašantys prieglobsčio Lietuvoje. Atsakymai į jų prašymus yra greiti ir beveik visuomet teigiami.

Pradingo kaip į vandenį

26-erių čečėnas Chasanas atsakymo Pabradėje laukia jau ne pirmas mėnuo. Dailininkas kartu su savo broliu buvo priverstas pasitraukti iš tėvynės. Chasanas pasakoja niūrią kasdienybę – nuolatiniai rusų ir Ramzano Kadyrovo patikėtinių užgauliojimai atėmė viltį ramiai gyventi. Kai vyko karas, Chasanas dar buvo vaikas, tačiau jo šeima užsitraukė okupacinės valdžios pyktį ir yra viena iš šimtų šeimų, kurios siejamos su rezistencija.

„Taip, visi daugiau ar mažiau priešinomės – kas neėmė ginklo į rankas, tas miško broliams padėdavo maistu, šilta nakvyne ar dar kuo. Juk visi kartu užaugome, mylime savo šalį, todėl natūralu, kad visi patriotiški jos piliečiai reagavo ir reaguoja į iki šiol vykstančius okupacinius veiksmus. Labai gaila, kad užsienis, ypač Lietuva, jau pamiršo šį karą“, – savo istoriją pasakojo čečėnas, vis primindamas mūsų partizanų rezistencijos kovas.

Pasak jo, žmonės, kurie nepritaria dabartinei Čečėnijos valdžiai, yra persekiojami, neretai kankinami, neturi darbo galimybių. „Jaučiuosi esąs šiandienio Čečėnijos tirono R.Kadyrovo priešas, todėl čia ir atvykau“, – aiškino Chasanas.

Jis teigė, kad jei bus sugražintas į Rusiją, turės vienintelę išeitį – pasitraukti į kalnus. „Tie, kuriems atsisakoma suteikti prieglobstį, yra išsiunčiami į Rusijos Federaciją, pranešant jos migracijos institucijoms. Turbūt numanote, kas juos ten dar, be migracijos darbuotojų, pasitinka ir kaip jų likimas susiklosto toliau?“ – retoriškai klausė Chasanas. Jis žino ne vieną atvejį, kai jo tėvynainiai, išsiųsti atgal iš Lietuvos, pradingo kaip į vandenį.

Vieną pagerbė, kitą teisė

Signataras Algirdas Endriukaitis, tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti narys nuo 1995 m., dabartinį Lietuvos požiūrį į Čečėniją vadina „palaužtos politinės sąmonės pasekmėmis“.

Taip vyresniųjų pamėgtas nostalgiškas laidas ir sovietinius filmus rodantys rusiški televizijos kanalai, radijo stotys ir net pats Holivudas vaizduoja čečėnus kaip itin žiaurius, brutalius teroristus. Pozityvių naujienų apie Čečėniją beveik negirdėti.

A.Endriukaitis apgailestauja, kad Lietuva jau įėjo į savo ir pasaulio teisės bei teisingumo istoriją kaip pirmoji šalis, pripažinusi Rusijos kolonijinius interesus Čečėnijoje kaip teisėtus ir istorinius. Lietuvos Valstybės Saugumo departamentas ir prokuratūra 2011 m. sukūrė beprecedentį Europoje atvejį – pradėjo teismo procesą prieš savo pilietį, dalyvavusį Čečėnijos pasipriešinime. E.Kusaitės byla atspindi nepriklausomos Lietuvos teisės ir teisingumo valstybinės sąmonės krizinį lūžį.

„Sunku suvokti, kas pasikeitė per šešiolika metų nuo Čečėnijos karo dalyvio L.Vėlavičiaus mirties, kuris 1996 m. kaip didvyris garbingai už valstybės lėšas buvo pargabentas į gimtinę ir palaidotas tėviškės žemėje. Tada tokia buvo Lietuvos pozicija: palaikyta čečėnų tautos apsisprendimo teisė ir pripažinta teisė priešintis“, – į atvirkštinę šiandienos Lietuvos situaciją atkreipė dėmesį A.Endriukaitis.

Pavojingai tviskanti Čečėnija

Nuvykęs į Čečėniją (į kurią mūsų piliečiams URM nerekomenduoja vykti) sutinki tokius pačius žmones kaip mes – paprastus ir svetingus. Vis dėlto iškart pastebi – šypsenos čia – retenybė. Bene kiekvieną šeimą yra palietusi tragedija, visi yra įbauginti garsiai reikšti savo nuomonę. „Seniau aiškiai žinodavai, kur tavo priešas, o kur draugas. Šiandien negali pasitikėti niekuo, tik pačiais artimiausiais žmonėmis, nes tavo žodis gali išskristi kaip žvirblis, o sugrįžti giltine“, – sakė Grozne taksistu dirbantis Timūras. Tik po dviejų savaičių bendravimo jis išdrįso išsakyti savo nuomonę apie šiandienį Grozną, apie brutalią ir korumpuotą Čečėnijos valdžią ir ant jos uždėtą Rusijos leteną. Tokia informacija beveik nepatenka į žiniasklaidos priemones. Žurnalistams ir žmogaus teisių gynėjams pradėjus kalbėti apie problemas, siunčiami aiškūs įspėjamieji signalai iš valdžios.

Tviskanti, spalvotomis lemputėmis išpuošta pagrindinė V.Putino vardo alėja. Nuo šioje alėjoje renovuotų daugiabučių frontonų žvelgia V.Putino, Dmitrijaus Medvedevo ir Ahmado Kadyrovo (Ramzano tėvo) portretai. Ant butaforinių renovuotų sienų kabo vienodi užrašai – „X namo bendrija dėkoja V.Putinui (ar R.Kadyrovui) už gerumą ir ištiestą pagalbos ranką“. Vos įlindus į vidinius V.Putino alėjos daugiabučių kiemus, pasitinka karo žaizdas menantys pėdsakai – bombardavimų apgriautos sienos ir kulkų suvarpyti metaliniai vartai.

Grozno gatvėse – automatais ginkluoti milicininkai, prižiūrintys tvarką sankryžose, ir užrašais „Kadyrovo armija“ pasipuošę treninginiai berniukai neleidžia miestui atsipalaiduoti. Viešumoje kalbos apie politiką, socialines ir buities problemas yra tabu. Į pagrindinę miesto alėją, kaip ir į įspūdingą Grozno Čečėnijos širdies mečetę, įžengti bet kam – nevalia. Geriausiu atveju gali gauti antausį, o gal net būti pašautas.

Susitikimas su žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ nariu vyko naktį, sėdint „viliuke“ Grozno turgaus prieigose. Antiteroristinė operacija oficialiai baigta, tačiau žmogaus teisų gynėjas pasakojo apie kraupią statistiką – kas mėnesį pranešama apie dingusius žmones. Dažniausiai šie pranešimai gaunami po Rusijos VRM paskelbtų vadinamųjų patikrinimo operacijų. „Viskas vyksta labai paprastai: žmonės, įtariami terorizmu, vidury dienos dingsta iš savo namų ar eidami gatve. Įtariamojo etiketė gali būti priklijuota ir dėl kalbų apie nepritarimą vietos valdžiai ar neapykantą Rusijai ir atsisakymą kolaboruoti“, – pasakojo žmogaus teisių gynėjas. Jo žodžiais, užsienis – vienintelis daugelio čečėnų išsigelbėjimas.

Net ir Lietuvoje gyvenantys čečėnai nesijaučia saugūs. Vyrai tikina, kad Rusijos specialiųjų tarnybų ir R.Kadyrovo patikėtinių letena jaučiama ir čia. Kaip pavyzdį pateikia neseną istoriją, kai demaskavo vieną iš Pabradėje esančių tautiečių, rinkusį informaciją oficialiajam Groznui.

Artūras Paulauskas

Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

Tokio statistinio vieneto – čečėnai – nėra. Jie traktuojami kaip Rusijos Federacijos piliečiai. Todėl sunku pasakyti, kiek Lietuvoje esančių Rusijos piliečių statistikoje yra čečėnų. Papildoma apsauga pernai buvo suteikta daugiau nei 40 Rusijos piliečių. Būtų įdomu sužinoti, kokios yra prieglobsčio suteikimo atmetimo čečėnams priežastys ir kiek tokių sprendimų apskųsta teismui. Koks buvo pagrindas nesuteikti prieglobsčio konkrečiai čečėnų tautybės pabėgėliams, į šį klausimą man niekas neatsakė. Išgirdau tik tiek, kad „pasikeitė situacija“. Kokia situacija ir dėl ko, įvardyta nebuvo. Galbūt vienu ar kitu politiniu lygiu buvo priimti kažkokie sprendimai. Keista, kad konservatorių, deklaruojančių draugystę su Kaukazo šalimis, valdymo metais prieglobsčio suteikimo čečėnų tautybės atstovams skaičiai Lietuvoje sumažėjo. Čia žodžiai ir darbai nedera.

Audronius Ažubalis

Seimo narys, 2010–2012 m. užsienio reikalų ministras

Pabradės pabėgėlių registracijos centre laukiančiųjų prieglobsčio suteikimo daugumą sudaro būtent pabėgėliai iš Čečėnijos ir Gruzijos. Kiek man žinoma, jokiai tautybei Lietuvoje nėra taikomi išskirtiniai reikalavimai ir apribojimai. Kiekvienas prašymas svarstomas atskirai. Čečėnija Lietuvoje traktuojama kaip Rusijos Federacijos dalis. Bendradarbiauti su Rusijos ir dabartine Čečėnijos regiono valdžia migracijos institucijomis tikrai nėra lengva ir greita. Galiu patvirtinti, kad, man einant užsienio reikalų ministro pareigas, nebuvo jokių reikalavimų ir rekomendacijų į vieną ar kitą tautybę, kurios pilietis prašo prieglobsčio mūsų šalyje, kreipti ypatingą dėmesį. Tai būtų neteisėta ir neišmintinga. Galbūt reikėtų klausti tų institucijų, kurios sprendžia prieglobsčio suteikimo klausimus. Tokių institucijų yra daug.

Kiek čečėnų šeimų buvo deportuota iš Lietuvos? Plačiau šia tema skaitykite ketvirtadienio, birželio 20. d., dienraščio „Kauno diena“ numeryje.