Jos duomenimis, Seimo liepos pradžioje priimtam sprendimui visiškai nepritaria 48 proc. apklaustųjų, dar 12 proc. teigė tam greičiau nepritariantys.

Beveik 12 proc. respondentų sprendimą visiškai palaiko, dar per 14 proc. tvirtino tam greičiau pritariantys.

Apklausa parodė, kad V. Landsbergio pripažinimą valstybės vadovu labiau palaiko moterys, nei vyrai, taip pat įgijusieji aukštąjį išsilavinimą, aukštesnes pajamas gaunantys tarnautojai bei specialistai, didmiesčių, ypač Vilniaus, gyventojai.

Liepos pradžioje Seimas priėmė Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teisinio statuso įstatymą, pagal kurį Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas nuo 1990-ųjų kovo 11-ąją prilygintas atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovui. Tuo metu šias pareigas pareigas ėjo V. Landsbergis. 

P. Peleckio / BNS nuotr.

Šią iniciatyvą palaikė 74 parlamentarai – valdantieji konservatoriai, liberalai, Laisvės frakcijos nariai ir trys opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos atstovai. Įstatymą pasirašė prezidentas Gitanas Nausėda.

Valdantieji laikosi pozicijos, kad taip konstatuojamas istorinis faktas, o dalis opozicijos atstovų iniciatyvą vadino siekiu perrašyti istoriją bei žadėjo kreiptis dėl įstatymo į Konstitucinį Teismą.

Palankiau žiūri moterys, turintys išsilavinimą

Sprendimui prilyginti V. Landsbergį valstybės vadovui pritaria beveik 28 proc. moterų ir 24 vyrų, atitinkamai nepritaria 57 ir 67 procentai. Sprendimą labiausiai palaiko jaunesni, iki 29 metų, bei vyresni nei 70-ies gyventojai – atitinkamai šiose amžiaus grupėse pritariančiųjų dalis siekia maždaug po 31 procentą, nepritariančiųjų jaunų žmonių dalis siekia beveik 47, vyresniųjų grupėje – 61 procentas.

Skeptiškiausi šiuo klausimu yra 40-49 metų respondentai (beveik 22 proc. pritariančiųjų ir beveik 66 proc. nepritariančiųjų).

Sprendimą daugiausiai palaiko vilniečiai (41 proc. pritaria, beveik 39 proc. nepritaria), taip pat kitų didmiesčių gyventojai (atitinkamai 30 ir 50 proc.), prieš jį daugiausiai nusistatę kaimo gyventojai (atitinkamai beveik 15 proc. palaikančiųjų ir 76 proc. nepalaikančiųjų).

Apklausos duomenimis, gausiausias V. Landsbergio palaikytojų ratas yra tarp valdančiųjų Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bei Liberalų sąjūdžio rinkėjų.

Opozicinių partijų rinkėjai laikosi priešingos nuomonės, o daugiausiai tarp tokio sprendimo kritikų – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rėmėjai.

Politologai: demonstruojamas revanšizmas

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad dalies visuomenės nepritarimas V. Landsbergio, kaip valstybės vadovo, statusui nėra racionalus, nes jį vadovu pripažino ir Vakarų valstybės.

Pasak jo, skepsis gali būti paaiškinamas tik asmeniniu nusistatymu prieš šį politiką.

„Visi laikė Landsbergį Lietuvos vadovu, vyriausiu Lietuvos žmogumi, ir tai yra absoliučiai akivaizdu. Kodėl žmonės to nenori pripažinti net praėjus trisdešimčiai metų, manau, rodo, kad kažkodėl su savo pasisakymais apie šunaują ir kitomis pastabomis Landsbergis yra supykdęs labai daug žmonių ir jie nėra pasiryžę jam atleisti“, – BNS sakė K. Girnius.

Jo nuomone, tai rodo dalies gyventojų „ savotišką jų provincializmą“, o priešiškumą V. Landsbergiui, anot jo, iš dalies skatina ir kai kurių opozicinių politikų pasisakymai.

Visi laikė Landsbergį Lietuvos vadovu, vyriausiu Lietuvos žmogumi, ir tai yra absoliučiai akivaizdu.

„Manau, kad politikų kalbos irgi prie to prisideda, pavyzdžiui, „valstiečiai-žalieji“, Karbauskis ir kai kurie kiti tai „varo“ kiekviena proga, netgi ir tokie racionalūs, kaip socdemai, kurie, vietoje to, kad susitaikytų, kas buvo, irgi priešinasi“, – kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.

„Tai yra revanšizmas ir kai kurių partijų nesubrendimas“, – pridūrė apžvalgininkas.

Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė tvirtina, kad rezultatai nestebina, kadangi V. Landsbergis, kaip buvęs TS-LKD vadovas, siejamas su konservatoriais, šios partijos reitingai sistemingai mažėjo nuo 2020-ųjų rinkimų, ji turi ir itin tvirtų priešininkų stovyklą.

„Problema yra ne tik tai, kad partijos neturi didelio palaikymo, konservatorių partija – taip pat, nors ir gali girtis vienu didesnių palaikymų žiūrint į trejetuką. Bet yra kita problema, kad tie, kurie nebalsuoja už konservatorių partija, jie neretai yra gana radikaliai prieš ją nusiteikę, kitaip tariant, nėra taip, kad vertina neutraliai ar „man vis tiek“ – daugiau yra netgi emocinio labai stipraus krūvio“ – kalbėjo politologė.

„Tai labai stipriai susigeneruoja ir į Landsbergio asmenybę, ta asmenybė yra vertinama, kaip stebime daugelį metų, gana kontraversiškai“, – pridūrė ji.

Tai labai stipriai susigeneruoja ir į Landsbergio asmenybę, ta asmenybė yra vertinama, kaip stebime daugelį metų, gana kontraversiškai.

R. Urbonaitė pabrėžė, kad gyventojai klausimą, ar V. Landsbergį galima vadinti valstybės vadovu, labiau vertina ne remdamiesi aiškiais istoriniais argumentais, bet emociškai.

„Tikrai negalime pasakyti, kad šie atsakymai yra visiškai racionalūs, įsigilinus į faktinius-mokslinius argumentus, čia ta dedamoji emocinė yra, manau, yra labai stipri ir būtent ji nulemia tokį atsakymų pasiskirstymą, kuris mūsų neturėtų labai stebinti“, – sakė ji.

Politologė neabejojo, kad politikai, kvestionuojantys V. Landsbergio statusą, gali tuo manipuliuoti sakydami, kad „žmonės to nenori“.

„Bet istorija rodo, kad žmonės kažkada nenorėjo, kad ir moterys turėtų teisę balsuoti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Reprezentatyvią apklausą BNS užsakymu „Vilmorus“ atliko liepos 15-23 dienomis, iš viso apklausti 1003 respondentai.